Įvadas.

Šventumas skaitomas širdies įvykiu.

Nors iš pažiūros viena iš daugelio knygpalaikių tarpe kitų lentynoje, Biblija visgi nėra eilinė knyga. Tai – raštas, kuris yra Šventas. Tai – Šventas Raštas. „Todėl mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę iš mūsų išgirtąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį, bet tokį, koks jis iš tikro yra, kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji” (1 Tes 2,13).

Šį Raštą įkvėpė pats Dievas. Tai yra Jo ištarmė apie save patį. Tai – Jo Žodis. „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius“  (Hebr 1,1-2). Trokšdamas susigrąžinti Jo išsižadėjusią žmoniją, Dievas amžių bėgyje palaipsniui save atskleidinėjo, tuo pačiu vis labiau įgalindamas žmoniją įžengti į  gilesnę bendrystę su Juo. Jis pažadėjo Adomui ir Ievai, kad blogis bus nugalėtas. Jis sudarė sandorą su teisuoju Nojumi, o po to ir su mūsų tikėjimo bei žydų tautos, į kurią turėjo ateiti Mesijas, protėviu Abraomu.

Vėliau Jis tą sandorą atnaujino, duodamas Įstatymą per Mozę. Po įžengimo į Pažadėtąją žemę, Dievas ir toliau per pranašus kantriai auklėjo neklusnią tautą. Pagaliau „tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14). Dievo Žodis viskuo, išskyrus nuodėmę, tapo panašiu į mus, kad mus atpirktų ir Jo kūno bei kraujo neatmainamoje sandoroje (plg. 1 Kor 11,23-26) mus įvesdintų į Dievo – švč. Trejybės asmenų – artumą. Taigi Dievas pilnai save mums atvėrė, pilnai save atskleidė, būtent, kaip žmogus. Dievo Žodis tapo kūnu. Jis gyveno tarp mūsų. Kaip silpnas žmogus Dievas atsiskleidė esąs Meilė. Šventosios Dvasios galybe Dievo Sūnaus Įsikūnijimo įvykį paskelbė apaštalai.[1] « Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi“ (1 Jn 1,3).

Kristus įgaliojo apaštalus, o per juos – vyskupus, nenutraukiama seka tęsti Viešpaties įsikūnijimą Bažnyčioje. Apaštalinis skelbimas – tai ne tik Dvasios įkvėpto Senosios ir Naujosios sandorų rašytinio palikimo aiškinimas, bet ir Dievo Sūnaus Įsikūnijimo nuolatinis tapsmas Bažnyčioje Kristaus kūno paslapčių, kitaip sakramentų, šventimu. „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas”, “Tai yra mano kraujas, kuris už jus išliejamas” (plg. 1 Kor 11,23-26), – kartoja Viešpaties žodžius kunigas per šventas Mišias. Ir duona tampa Jo kūnu, ir vynas – Jo krauju.  Mes ir tampame krikščionys, kai esame Krikštu į Jo kūną įskiepijami, Šventąja Dvasia Sutvirtinami  ir Eucharistijoje sutampame su sudabartinama Kristaus Auka.[2] Taigi Dievo Žodį mes išgyvename kaip mistinį Kristaus kūną, kurio nariais Šventojoje Dvasioje esame: “nes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną” (1 Kor 12,13).

Iš tiesų, Dievo Dvasia smelkiasi į mus, marius juslinius kūnus perkeisdama į dvasinius (plg. 1 Kor 15,44) ir, tokiu būdu, apvilkdama mus Kristumi (plg. Gal 3,27 ). Ar tai reiškia, kad Dievo Žodis, kad Šventas Raštas … tampa mumyse!? Keistai skamba. Tačiau tokia yra Dvasios paslaptis: „Dievo žodis gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos dvasios atšakos, iki sąnąrių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus ir mintis” (Hebr 4,12). Taip, Dievo Žodis veikia mumyse, tikinčiuose (plg. aukščiau cituotą 1 Tes 2,13), nes per sakramentinę Auką Jis įsikūnija mumyse, ir mes tampame Įsikūnijusio Dievo Sūnaus kūno nariai, ir kartu – Bažnyčia.

Vadinasi, Raštas, kuris yra Šventas – nes įkvėptas tos pačios Dvasios,[3] kuri mus perkeičia ir įskiepija į  dvasinį Kristaus kūną – yra ne tik įkvėptas pasakojimas apie Dievo tautos praeities istoriją. Dievo žodis tampa mumyse dabar. Todėl Šventas Raštas turi atspindėti mūsų santykio-sandoros su Dievu Kristaus kūne dabartį. Dievo Žodis yra tapęs ir pasilieka su mumis, mumyse ir per mus amžinai. Nes „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius” (Hebr 13,8); nes ir mes kaip dvasiniai žmonės, įsūnytieji Dvasioje, kuri šaukia mumyse: “Abba, Tėve” (Gal 4,6),  gyvename “per Jį, su Juo, ir Jame” (Eucharistijos malda). Vadinasi ir skaitydami Šventą Raštą Kristaus kūne ir toje pačioje Dvasioje, kuria jis ir buvo parašytas,[4] mes stiebiamės susiprasti, kas mes patys – Kristaus kūno nariai – esame. Šio gi straipsnio tikslas yra padėti norėti ir išmokti susiprasti. Toliau pabandysime išskleisti čia išsakytas mintis.

Apaštalų skelbimo ypatingumas – žmogiškas silpnumas, bet Dvasios galybė.

Susidūręs su korintiečių bendruomenės susiskaldymu bei nesupratimu, apaštalas Paulius jai išaiškina apaštališko skelbimo ypatingumą:

“Kai pas jus broliai lankiausi, buvau atėjęs jums skelbti Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų ir tą nukryžiuotąjį. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe” (1 Kor 2, 1-5).  (…) Mes skelbiam slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums iššaukštinti” (1 Kor 2,7).

Tie mes – tai apaštalai, kurie nukryžiuoto ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus įgalioti skelbti Gerąją naujieną,[5] išeina į pasaulį krikštyti tautas vardan “Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios” (Mt 28,19). Anot apaštalo Pauliaus, apaštalinis skelbimas yra Dievo slėpinio, išminties ir galybės apreiškimas. Jis pabrėžia, kad šis skelbimas nėra panašus nei į kasdienišką žmonių tauškėjimą, nei į prakilnius postringavimus. Dievo išmintis naudojasi, bet nesiremia žmogaus gabumais – “buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės.” Nors iš pažiūros Paulius yra kalbantis bei rašantis kaip daugelis žmonių, jo ir kitų apaštalų kalbėjimo būdas, kylantis iš Šventosios Dvasios, esmingai skiriasi nuo įprasto žmonėms tarpusavio bendravimo būdo ar    kokios nors idėjinės propagandos. Nors Paulius buvo bene labiausiai išsilavinęs[6] tarpe kitų apaštalų, kurie, išskyrus kiek raštingą muitininką Matą, buvo paprasti žvejai, jis pabrėžia niekuo iš jų, “apaštalo” misijos patikėtinių, neišsiskiriąs: “Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius” ir “kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus” (1 Kor 1,27), nes “Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki” (1 Kor 1,21). Nenuostabu, jog vienatinis, su niekuo nesutapantis ir viską pranokstantis Kūrėjas sau apreikšti pasirinko pasirinko ypatingą skelbimo būdą – skirtingą ar net priešingą vyraujančiom aistrų apkvailintos žmonijos nuostatom. Šis ypatingas skelbimo būdas kaip tik pagelbi, kad Jo apsireiškimas nebūtų painiojamas (o tai reiškia – žeminamas) su kitais naujienų ir netikroviškų “išganymų” skelbėjais, išpuikusių protų lyg tai apčiuopiamas bei Jo vardas teršiamas. Juk negalima duoti perlų kiaulėms (plg. Mt 7,6)! Kaip jokioje kitoje religijoje ar minties sistemoje, per žmogišką apaštališko skelbimo kvailumą bei silpnumą reiškiasi veiksni Dievo galia – Šventosios Dvasios galybė – , išrišanti žmogų iš prie mirties jį rišusių nuodėmių (plg. 1 Pt 1,1-4) bei išaukštinanti bendrystei amžino Dievo prigimtyje (plg. 2 Pt 1,4; 1 Jn 1,4).

Kalbėdami apie apaštalų skelbiamą Gerąją Naujieną, neturime pamiršti, kad Evangelijos išganomoji galybė glūdi Dievo Sūnaus Įsikūnijimo – Jo gimties, gyvenimo ir ypač Jo mirties bei prisikėlimo – įvykyje. Krikštu įskiepytiems į Kristaus kūną, Šventoji Dvasia mums atveria Dievo gelmes (plg. 1 Kor 2,10-16). Viena vertus, Evangelijos skelbimas išplaukia iš Įsikūnijimo įvykio. Kita vertus, šio skelbimo tikslas yra sielų įskiepijimas į dvasinį prisikėlusio Kristaus kūną, kurį per nepertraukiamą apaštalų įgaliojimų, gautų iš paties Kristaus, perdavimą (lot. Traditio) sakramentų šventimu čia žemėje įtikrovina vyskupai bei jų pagalbininkai kunigai.

Sakramentų šventime telpa visa mūsų išganymo esmė: per Dievo susitapatinimą su žmogaus prigimtimi (išskyrus nuodėmę, kurią tik prisiėmė atpirkti), žmogui yra dovanojama garbė tapti “dieviškos prigimties dalininkais” (2 Pt 1,4). “Nes Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mus sudievintų” [7]- , vienu sakiniu nusako šią esmę nusako šv. Atanazas, vienas Bažnyčios tėvų. Iš tiesų, “Meilė yra gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15,13). Todėl Dievo, kuris “yra Meilė” (1 Jn 4,8) Sūnus nesilaikė lygybės su Dievu, “tapdamas panašus į žmones” (Fil 2,7), mylėjo savuosius “iki galo” (plg. Jn 13,1) nusižemindamas “iki mirties, iki kryžiaus mirties” (Fil 2,8),[8] bei prisikėlimu padovanojo mums dievišką gyvenimą švč. Trejybės asmenų artumoje (plg. 1 Jn 1,4). Šią Velykinę paslaptį, kaip nuolatinį mūsų išganymo “dabar”, mes ir švenčiame Kristaus kūno sakramentais, o ypač Eucharistijos sakramente, kuriame ši Velykinė paslaptis yra sudabartinama. Švč. Eucharistijoje iš tiesų pilnai išsiskleidžia Dievo meilės mums ir mūsų atsako Jai dabartis, tai yra  – Naujoji Sandora.

Taigi, apaštalų skelbime glūdinti Dievo meilės slėpinio išganomoji galybė pasimato kaip pažemintas silpnumas (plg. 1 Kor 1,24-25). Kas Dievo silpnumą, Jo Kryžiaus gėdą – šią nenusakomą neįmanomybę – priima ir yra Jo kraujo Krikštu nušvarinamas, tas, švęsdamas Eucharistiją, Šventos Dvasios veiksnumu yra sudievinamas ir jau čia žemėje skanauja Kristaus kūno dieviškumo. “Skanaukite ir pamatysite, nes skanus yra Viešpats”,[9] – senuoju lotynišku tekstu giedama Bažnyčios liturgijoje. Tik Kryžiaus mirties dalininkas vertai atsako į Dievo meilės žmogui atsiskleidimą. Ar ne todėl dangiškasis Tėvas tik mažutėliams atvėrė dieviško gyvenimo paslaptis (plg. Mt 11,25)?

Štai kilmingi ir išsimokslinę graikai, posėdžiaujantys bei nuobodžiaujantys Areopage, mielai klausėsi Pauliaus skelbimo, nes mėgo naujoves (Apd 17,21). Tačiau, kai Paulius paskelbė šios “naujienos” esmę, t.y. Viešpaties mirties gėdingumo ir prisikėlimo neįtikėtinumą, tai tuoj pat buvo išjuoktas: “Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: “Apie tai pasiklausysime kitą kartą” ” (plg. Apd 17,32). Šventas, Dievo mirties ir prisikėlimo įvykiu veiksmingas Dievo Žodžio skelbimas įstato žmogų į apsisprendimo būseną: “Dievo Žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. (Hebr 4,12). Taigi ir Atėnuose šis Kalavijas ir perskyrė Areopago narius į dvi dalis: “Vis dėlto kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą” (Apd 17,34). Kai kurių, ne visų, žmogiškumo gelmę sužeidė ir amžinajam gyvenimui pažadino iš Dievo Žodžio burnos išeinantis “aštrus dviašmenis Kalavijas” (plg. Apr 1,16).

Jei Areopage Paulius įtikinėjo graikus, remdamasis jų pačių kultūriniu palikimu, priimti visa ko Pradmenį ir istorijos Viešpatį – Dievą, tai ką bekalbėti apie Dievo tautą Izraelį, kurios tapatybė buvo žiedžiama amžių bėgyje tiesioginio Dievo apreiškimo.

Ant Kryžiaus atskleisdamas savo Meilę (plg. Jn 3,14; 12,32), Viešpats atskleidė ir Senosios Sandoros, vadinasi, ir Izraelio tautos istorijos prasmę (plg. Dei Verbum, §§ 11,14). Visa Dievo tautos istorija yra šio meilės Įvykio laukimas. Todėl ir visa, ką Dvasia kalbėjo per Dievo tautos istorinius įvykius ar per įkvėptus vyrus – pranašus ar rašytojus –tai buvo skelbta apie tą vieną vienintelį Meilės įvykį. Tuoj po Sekminių, tiek apaštalas Petras, kreipdamasis į žydus, (plg. Apd 2,14-36), tiek pirmasis kankinys Steponas (plg. Apd 7,1-53), tiek apaštalas Paulius – visi jie gausingomis citatomis iš šventųjų Senosios sandoros raštų troško parodyti žydų tautai Dievo pažadų, išsakytų per jos patriarchus ar pranašus, išsipildymą. Pats Viešpats pabrėžia, jog jis atėjo ne panaikinti, bet išpildyti tai, ką kalbėjo Jo Dvasia (plg. Mt 5,18-19). Pranašai ir Įstatymas, apšviesti Viešpaties veido šviesos jau yra nebe sunkiai pakeliama našta, bet Kryžiaus mirtimi nupirkta dvasios laisvė.

Taigi, visas Šventas Raštas yra Dievo Apsireiškimas, o visas Dievo Apsireiškimas yra vienas vienintelis Meilės įvykis – Dievo Sūnaus mirtis ir prisikėlimas, kuriuo Aukščiausias atskleidė savo meilę ir šventumą. Tiek Dievo įkvėptas Senosios sandoros rašytinis palikimas, tiek ir Naujosios – įkvėpti ir užrašyti Apaštalų prisiminimai apie Jėzaus Kristaus gyvenimą (t.y. evangelijos) bei jų rašyti laiškai įvairiom krikščionių bendruomenėms – yra ne kas kita, o šio Įvykio, nuolat sudabartinamo Kristaus kūno sakramentų šventimu, atspindys. Todėl Kristaus kūno nariui krikščioniui Šventas Raštas byloja Šventąją Dvasia, alsuojančia pačiame skaitove “Abba, Tėve” (Gal 4,6). Kadaise įkvėptai užrašytas, šis Raštas yra ne mirusi raidė, bet Dvasia (plg. 2 Kor 3,6); ir alsuojančiam gyvybe krikščioniui jis yra lyg bendrystės švenčiausioje Trejybėje veidrodis.[10]

Būtent šitą Dievo nusižeminimą Šventosios Dvasios įkvėpti apaštalai, rodydami Senosios sandoros išsipildymą, žodžiu bei raštu skelbia, o sakramentų šventimu įtikrovina. Apaštalai perdavė įgaliojimus savo įpėdiniams vyskupams tęsti šį Dievo Žodžio įkrikščioninimo, t.y. žmogaus sudievinimas Kristaus kūne, darbą. Užu Kristaus kūno sakramentų šventimo pilnatvės, užu Dvasia pulsuojančios Bažnyčios ir jos Tradicijos Švento Rašto supratimas yra toli gražu nepilnavertis, nes pastarajam trūktų šventumo įtikrovinimo dėmenio.[11] Lyg tykiame ežero paviršiuje atsispindintį mėnulį, Kristaus gyvybės dvelksmu apjungti seserys ir broliai yra nuolat to Dvelksmo raginami pažvelgti Švento Rašto puslapiuose į švenčiausią Trejybę.

Ypatingas Švento Rašto supratimas

Te skersai per Biblijos knygų reikšmes «išmanančių» mokslininkų rašliavų ir debatų keliamas dūmų uždangas skrodžia mūsų tvirtas krikščioniškas pasitikėjimas: ar gali kas kitas, o ne Šventąją Dvasia alsuojantis, ne Josios malone apdovanotasis, suprasti Šventosios Dvasios ištarmę – Šventąjį Raštą?![12] Iš tiesų tik Krikšto malone, Eucharistiją švenčiantis, kitais sakramentais ir Dvasios dovanomis tarpstantis krikščionis tegali būti įvesdintas į Dievo Dvasios ištarmės gelmes. Paprastai tariant, tik atsakantis meile į Meilę tegali suprasti Dievą Meilę. Švento Rašto paskutinės knygos bene paskutiniai žodžiai kaip tik ir palydi mus į Jo dovanojamą ir Rašto raidėje mįslingai atspindėtą šventumą mums : “Ir Dvasia ir sužadėtinė kviečia: “Ateik!” Ir kas girdi, teatsiliepia: “Ateik!” Ir kas trokšta teateina, ir kas nori tesisemia gyvybės vandens” (Apr 22,17). Taigi Švento Rašto skaitymo ir supratimo būdas yra tapatus Kristaus ir Bažnyčios, arba Kristaus ir Jo kūne tarpstančios sielos santykių formai, t.y. dviejų mylimųjų abipusės meilės augimui. Tačiau « meilė », tikslina apaštalas Jonas, « ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes » (1 Jn 4,10). Tik Sūnaus per Jo kūną išlaisvinti iš mirties gniaužtų esame Jo Dvasios įgalinti « per Jį, su Juo ir Jame » kreiptis į Tėvą mūsų. Didysis Dievo įsakymas yra ne lažas, bet kreipinys Meilės, kuri myli pirma (plg. 1 Jn 4,10), kuri gyvybę už draugus atiduoda (plg. Jn 15,13) ir kuri myli iki galo (plg. Jn 13,1). Jeigu Dievas mus kviečia Jį mylėti « visu protu, visa siela ir visomis jėgomis », tai Jis pats pirmas, Įsikūnijimu susitapatinęs su žmogaus prakeikimu ir mirtimi (plg. Gal 3,13), parodė tokios meilės pavyzdį. Tik tokia meilė turi teisę laukti ar prašyti atsako. Ir štai, kaip jau dvasiniai žmonės, diena iš dienos tikėjimo, vilties ir meilės aktus sąmoningai atlikdami, augame atsidavimu – tikra meile! – Jam ir savo artimui. O tai reiškia – tampame šventi.

Jei šventumas yra būtinas Švento Rašto supratimui ir jei jis pirmiausia yra dovana, tai ŠVENTO Rašto supratimas irgi yra dovana. Tačiau, kaip matėme, tai yra dovana, į kurią privalu atsiliepti « visu protu, visa siela ir visomis jėgomis ». Jei atsidavimu į atsidavimą neatsakome, tai mūsų šventėjimas paprasčiausiai nevyksta, nors mums, dažniausiai, atrodytų kitaip. Vadinasi, jei meilės, arba atsidavimo, Dievui ir artimui mastas ir yra žmogaus šventumo mastas, tai kuo didesnis mylintis sielos atsidavimas, tuo nus gilesnis ir Švento Rašto supratimas. Ar ne apie šį augimą šventumu kalba šv. Grigalius Didysis, Bažnyčios Tėvas, mokydamas apie Švento Rašto supratimo ypatumą : “dieviškieji žodžiai auga drauge su juo skaitančiuoju” (žr. KBK, § 94 ).

Tačiau, suklusime, jei į šventumą yra pašaukti visi, tame tarpe ir tie, kurie vargu ar skaityti moka?! O juk supratimas visgi reikalauja ne mažų proto pastangų … Tai gi kas suprato Šventą Raštą : ar koks biblistikos  profesorius, parašęs sunkvežimį mokslingų aiškinimų, ar linksma kaimo bobutė, sielos giedrumą dalijanti laikinybės rūpesčiuose paskendusiems bendrapiliečiams ?

Kaip jau sakėme, Šventas Raštas yra ne kas kita, bet įsikūnijusio Dievo Žodžio mirties bei prisikėlimo įvykio, kuriuo buvo atskleista Dievo prigimtis, bei šio įvykio sudabartinimo Bažnyčios istorijoje sakramentų šventimu, aiškinimu, gerais darbais atspindys. O tai reiškia, kad Šventas Raštas taip pat yra ir mūsų pilnaverčio atsako ir, aplamai, tapsmo šventais mistiniame Kristaus kūne atspindys. Ta proga dar kartą tvirtiname Bažnyčios Tradicijos tiesą ir sklaidome klaidatikių bei įvairuas plauko “išminčių” skleidžiamas miglas : Švento Rašto supratimas yra neatskiriamas nuo sakramentų šventimo - Krikšto, nes per jį esame apvilkti Kristumi ir, Meilės alsavimo sklidini, darome gerus darbus; Sutvirtinimo, nes per jį Šventąją Dvasia esame sutvirtinti ; Eucharistijos, nes tai yra Kristaus mirties ir prisikėlimo sudabartinimas; Kunigystės – nes vyskupas, apaštalo galių perėmėjas, įgalioja švęsti sakramentus, be kurių pilnavertis tapsmas šventais Kristaus kūne yra neįmanomas. O ar šventumo labui nesinaudojame sielos ir kūno gydymo sakramentais – Atgaila ir Ligonių patepimu?! Ar Santuoka nėra šventumo mokykla ?!

Dvasioje prisijunkime prie į Emausą, po Nukryžiavimo, keliaujančių nuliūdusių Viešpaties mokinių. Suvokime jų liūdesio priežastį, idant geriau suprastume ir jų džiaugsmą (Lk 24,13-35) : « Ir štai tą pačią dieną du mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimt stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant prie jų prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos ir jie nepažino jo » (13-16).

Taigi matome du krikščionis, liūdesyje keliaujančius ir beviltiškai tuščiai svarstančius. Jų tikėjimas pasibaigė pranašo mirtimi … ir jų svajonė, vos pakilusi, vėl paniro į pasaulio liūdesį. Jie dar nepatyrė Velykinės paslapties – krikščionių tikėjimo pilnatvės, nes jie dar nepatikėjo prisikėlimu ir nepažino Viešpaties mirties kaip durų į gyvenimą atvėrimo(plg. Hebr 2,14-18).

Ir štai prie jų priglunda Prisikėlusysis.  Mokiniams dar patiems to nesuprantant, dabar pats Jėzus juos veda Keliu. Išklausęs mokinių papasakotą « liūdną istoriją » apie didį pranašą, kuris liūdnai baigė savo dienas (19-24), Jėzus sušuko : « « O jūs, neišmanėliai ! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai ! Argi  Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę ?! » Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį parašyta » (25-27). Matome Viešpatyje Vyriausią Kunigą,[13] Velykinio įvykio šviesoje aiškinantį saviškiams šventos žydų tautos istorijos eigos prasmę – šventąją Dievo ir žmonijos sandorą. Mokiniai dar nebuvo atpažinę Jo veido, tačiau jau buvo suklusę Jo Dvasiai. « Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti » (28-29). Šis mokinių uolumas jų Dievo, tuomet suvokto tik kaip artimo, atžvilgiu yra reikšmingas. Laisva valia atlikdami gerą darbą mokiniai įrodė esą verti Krikšto sakramento nešiotojai. Šis mokinių meilės atsakas savo ruožtu paskatino Dievą pakviesti juos į Velykinės paslapties pilnatvę, t.y į Eucharistinės puotos šventimą, ir padovanoti jiems bendrystės su Prisikėlusiu Viešpačiu džiaugsmą: « Tuomet jis užsuko pas juos » (29). Šventojoje Eucharistijoje, kuri yra « viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė » , ir kurioje yra sutelktas visas dvasinis Bažnyčios gėris – pats Kristus mūsų Velykų avinėlis” (KBK, § 1324), mums tobulai atsiskleidžia Dievas Meilė ir mes patys tobulai atsakome Dievui Meile. Eucharistijoje – Dievo ir žmogaus santykio įkūnijime – tobulai išpildomas Krikštas ir išsamiai (nors Dievas neišsemiamas) išaiškinama Švento Rašto prasmė: « Įsitaisęs su jais prie stalo, paėmęs duoną, palaimino, laužė ir davė jiems.[14] Tada jų akys atsivėrė ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo : « Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę » (30-32).

Vadinasi Švento Rašto supratimas nėra, kaip daugelis šiais laikais klysta, vien tik iš žmogaus proto kylanti pastanga. Tai – visavertis gyvenimo įvykis (aišku apimantis ir proto plotmę), kurio centre yra Viešpaties ir žmogaus meilės šventimas. Juk Dievo Žodis mums atsiskleidė Įsikūnijimu: kaip įvykis, kaip gyvenimo faktas. “Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums … ” (1 Jn 1,1-2). Jei, malonės vedini, mes jam atsakome, Dievo Žodis per įkrikščionimo sakramentus įsikūnija mumyse. O tai reiškia dvasinės bei kūniškos žmogaus prigimties plotmių persmelkimą ir perkeitimą Šventąją Dvasia, virsmą iš seno į naują žmogų, apsivilkimą Kristumi, susitapatinimą su Jėzumi švč. Eucharistijoje. Dievo Žodis atsiskleidžia mumyse tik per mūsų atsaką, t.y. per sąmoningą tapsmą Dievo dovanojamo šventumo dalininku (plg. 2 Pt 1,4). Iš Meilės Įvykio kylantis įvykis, arba Įvykio dabartis mumyse – tuo pačiu dovana ir atsakas – štai, kas yra Dievo Žodžio apsireiškimas mums. Dievo Žodis nesuvokiamas Jam neatsakant ir Jame netampant, per Jį nebūnant ištartam ir Jame neišsitariant. Ką žmogaus protas gali apie Šventą Dievą suprasti, jei jis nėra Jo šventumu perkeistas?![15]

Vadinasi žmogaus tapsmas šventu Kristau kūne – kaip visuminis žmogiškumo perkeitimas, virsmas ir įvykis Šventojoje Dvasioje – ir yra tobulas Švento Rašto supratimas. Be Įsikūnijimo įvykio šis Raštas yra geriausiu atveju žmogiškos iliuzijos projekcija.[16] Kadangi Dievo Žodžio tapsmas mumyse reikalauja atsako, tai Švento Rašto supratimas remiasi ne protu, bet gera valia. Ne iš žmogiško proto, skaitant ir analizuojant kokį tekstą, kylanti idėja, bet iš alsuojančios žmoguje Dievo Žodžio Dvasios kylantis Jėzaus Kristaus mirties ant Kryžiaus ir prisikėlimo išpažinimas bei geras darbas artimui yra Švento Rašto supratimas. Kaip neįtikėtinai mums tai beskambėtų: Švento Rašto supratimas pirmiausiai ir esmingiasiai yra objektyvus gyvenimo įvykis, kylantis iš išganingo Dievo ir sielos nepriklausoma bei visuomet ribota intelektualinė įžvalga. Gerais darbais švenčiant Krikštą bei Eucharistijoje žengiant link asmenų tarpusavio bendrystės su švč. Trejybės Asmenimis – ir tik tokiu būdu vis labiau tampant panašiais į ŠVENTĄ Dievą – suprantamas ŠVENTAS Raštas. Supratimas iš esmės yra asmens Šventojoje Dvasioje vis augantis ir, todėl, turtėjantis dvasinis  įskiepijimas į prisikėlusio Kristaus kūną sakramentų ir Dvasios dovanų šventimo būdu. “Dieviškieji žodžiai auga drauge su juo skaitančiuoju.”

Taigi jei tik visavertis asmens tapsmas šventumu yra pilnavertis Švento Rašto supratimas, tai iš proto kylantis supratimas yra šio tapsmo pasekmė ir dargi ypatinga Dvasios dovana. “Jėzus bylojo: “Aš šlovinu tave Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Tai, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei, kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti.” (Lk 10,21-22). Būti mažutėliu, Jo nusižeminusiu mylėtoju (nes juk meilė pareikalauja nusižeminimo Kito ir kitų atžvilgiu net iki mirties (plg. Fil 2,8)) – štai kur gairė ir protui į de facto tapsmo Dievo kūne susipratimą. Palaimintas Dievas, kuris atveria mažutėlių protus ir vis labiau mus apžavi bei svaigina savo neišpasakytu grožiu. “Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?” Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus ir pasakė: “Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant  nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šitų dalykų liudininkai.” (Lk 24,44-48).

Dievas atveria protą savo nesukurtos didybės pasireiškimu: pirmiausia, jį suglumindamas bei pagydydamas gėdinga mirties Kryžiaus neįmanomybe, po to, Šventąja Dvasia perkeisdamas. Toks žmogus yra protingas, nes jo savimonės pagrindas yra nusižeminimu ribotumą pakeitusi atvertis Dvasiai, vedančiai į beribią Dievo gelmę (plg. 1 Kor 2,10).

Visus mažutėlius, kurie nuolankiai paklūsta iš Tėvo siųsto Dievo Sūnaus (plg. Jn 3,17) ir Jo įgaliotų Apaštalų pasekėjų autoritetingam skelbimui, Bažnyčia kviečia augti šventume ir jame išties protingai susiprasti; idant, Dvasios apžavų pagauta, mūsų valia vėl iš naujo ryžtųsi dar gilesnei vienybei su Kristumi Jo kūne. Bažnyčios Katekizmas nurodo protingo susipratimo gaires.

Gairės[17]

(i)                 Įvadas į keturias Švento Rašto prasmes

Šventas Raštas yra parašytas paprastam žmogui suprantama kalba. Tai ir yra skelbimo uždavinys – Dievo tiesas priartinti prie paprasto žmogaus suvokimo. Tačiau, nors ir dėl mūsų Dievas nusižemina ir tampa panašus į mus, nors ir Meilė iš tiesų yra tokia paprasta, kad tik paprasti mažutėliai ją tesupranta (nes myli), visgi Tiesos veidą dabar “mes regime mįslingu pavidalu, lyg veidrodyje, o tuomet regėsime akis į akį” (1 Kor  13,12). Nors ir tampame šventais Dievo vaikais čia ir dabar, kol kas vis dar nematome mūsų pačių iš Dievo išspinduliuotos garbės: “Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai jis pasirodys, mes būsim panašūs į jį, nes matysim jį tokį, koks jis yra” (1 Jn 3,2). Kaip jau išsiaiškinome, Šventasis Raštas ir yra tas Veidrodis, kuriame nors ir mįslingu pavidalu, įžvelgiame Dievo mums dovanojamą garbę. Tai pat, kadangi Šventasis Raštas atspindi Dievo atsiskleidimą žmonijai, tobulai įgyvendinamą mūsų dalyvavimu Velykinio įvykio sudabartinime, t.y. Eucharistinėje Aukoje, tai visi Rašto puslapiai būtent ir nurodo į Kristaus Kūne, arba tiesiog Švč. Eucharistijoje, švenčiamą kiekvienos sielos išganomo santykio su Dievu tikrovę.[18] Ši gi tikrovė yra dvasinė ir paslėpta nuo kūniškų akių. Tik tikėjimo, veikiančio meile, (plg. Jok 2,14-26) pastanga teįmanoma patirti santykio su Dievu palaimą; nes tik tikėjimu, veikiančiu meile, teįmanoma išsilaikyti ir tobulėti santykyje su Dievu.

Tikėjimo, arba tiesiog Kristaus kūno, tikrovė yra neregima (plg. Hebr 11,1). Ją, dėka Dievo tapsmo kūnu, apčiuopame tik išoriniuose sakramentų, pagarbiai švenčiamų Bažnyčios liturgijoje,[19] ženkluose bei meilės artimui darbuose. Tad, apsivilkę Dievo Avinėlio nuolankumu, apčiuopę savo dvasios akis bei dvasinę Kristaus kūno tikrovę sakramentuose bei atsirėmę į Bažnyčios egzegetų Šventojo Rašto išaiškinimo tradiciją,  Dvasioje artinamės prie Rašto raidės link užu raidės slypinčios Velykinės paslapties, mums atveriančios neišmatuojamą švč.Trejybės gelmę ir palaimą. Taigi Bažnyčios Tradicijoje Šventasis Raštas aiškinamas dviem lygiais: pradedame žodine/paraidine, arba betarpiškai žodžio atskleidžiama, Rašto prasme, ir, sulig dovanojamos malonės raštu, žengiama link Šventosios, arba dvasinės, Rašto tikrovės.

Išoriniai santykio su Dievu ženklai,[20] tame tarpe ir Švento Rašto raidė, yra Dievo duodami, idant padėtų tikinčiajam atrasti išgyvenamo santykio esmę – vidinį širdies garbinimą.

Štai kaip apaštalas Paulius ryžtingai žiebia prie išorinio religingumo prisirišusiems žydams: “Ne tas yra žydas, kuris viešai laikomas žydu, ir ne tas tikras apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne. Tiktai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę” (Rom 2,28-29). Sandoroje su žmogumi Dievas ieško žmogaus širdies, kad ši jam laisvai pakartotų tai, ką Jis, sukurdamas žmogų, paliudijo: “Aš tave myliu.” Visų Dievo dovanotų – ar Adomui, ar Nojui, ar Abraomui, ar Mozei – pažadų ar sandorų iki Kristaus esmė yra ta pati. Galų gale atpirktai Kristuje, naujojoje ir paskutinėje, sandoroje, žmonijai yra negrįžtamai nuimti ją su mirtimi rišę pančiai ir atverti gyvybės vartai į pačios žmonijos vidinius, dargi Dvasioje sudievintus, širdies namus – širdies Širdyje namus. Cor ad cor loquitur.[21] Naujojoje sandoroje galutinai išsipildo Senojoje dovanoti pažadai. Senieji raštai perskaitomi nauja širdimi. Kitaip tariant, Senosios sandoros raidė tobulai išsipildo Naujosios, t.y. Dvasios santykyje su mūsų siela, tikrovėje, kurią mes aptarėme kaip Kristaus kūną (plg. 2 Kor 3,12-18). O pastarojo šerdis yra vidinis atpirktos ir sudievintos sielos mylintis atsidavimas jai visuomet ištikimam Mylimajam.

Todėl visa, kas aprašyta Senajame Testamente, yra Dievo ir žmogaus meilės istorijos pradžia. Sulig pirmuoju Kristaus atėjimu, aprašytu Naujajame Testamente, prasidėjo šios istorijos laiminga pabaiga, kuri užsibaigs antruoju Kristaus atėjimu ir Jo bei žmonijos amžinosiomis vestuvėmis (plg. Apr 19,1-10). Dabarties, keliaujančios per pasaulį Bažnyčios, laikas yra šių vestuvių ruošybos ir budynės metas (plg. Mt 25,1-13). Kadangi Dievas yra Dvasia, tai Naujosios sandoros laikas ir kelias skleidžiasi ne tik istorinėje, bet ir Dvasios – dvasinėje sielos plotmėse. Vadinasi istorinė sandorų sklaida – ar įvykiai, ar pranašystės, ar  mokymai – nuorodo į sielos,  čia ir dabar besiskleidžiančios santykyje su Dievu, sklaidą.

Trumpai apibendrinant, kaip Senoji sandora išsipildo Naujoje, taip ir Senasis Testamentas –rašytinis sandorų iki Kristaus atspindys – yra išaiškinamas Naujuoju Testamentu, kuris, savo ruožtu, yra kiekvieno atsiduodančio Dievui ir Jo laukiančio krikščionio širdies dabartis. Abu šventieji testamentai yra perskaitomi ir suprantami mylinčios bei Kristaus laukiančios širdies.

Šis išsiaiškinimas turėtų mums padėti suprasti, kodėl Bažnyčios Tradicija, pirma aiškiai įstačiusi paraidinės prasmės teisingo supratimo būtinybę kaip pagrindą dvasiniam supratimui,[22] dvasinę Švento Rašto prasmę skirsto dar į tris prasmes:

Alegorinė, arba perkeltinė prasmė, (gr. alla  agoreuein – skelbti kitką) reiškia, jog Senasis testamentas nusako Dievo ir sielos sandoros Kristaus kūne dabartį. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius laiške Galatams 4,21-26: « Juk parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš vergės, o kitą iš laisvosios. Bet vergės sūnus buvo gimęs pagal kūną, laisvosios – dėl pažado. Tai pasakytina perkeltine prasme [allhgoroumena]: tiedvi moterys – tai dvi Sandoros (…). »  Apaštalas Petras aptaria Tvano įvykį kaip Krikšto sakramento vaizdinį (1 Pt 3,21): “Ir dabar jus gelbsti tų dalykų vaizdinys  [antitupon] – krikštas.” [23] Taip pat ir laiškas Hebrajams yra puikus alegorinio aiškinimo pavyzdys: “Jūs prisiartinote ne prie apčiuopiamo ar ugnimi liepsnojančio kalno ar prie audringos tamsos (…). Bet jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangaus Jeruzalės” (Hebr 12,18.22).

Anagoginė (gr. anagogh – vedimas aukštyn) prasmė – kuri irgi yra perkeltinė prasmė – nurodo į  Kristaus antrąjį atėjimą ir galutinį Jo karalystės įtvirtinimą. Apreiškimo apaštalui Jonui pamatinė prasmė kaip tik yra šioji, nes aptaria paskutinę kovą prieš blogį ir naujosios Jeruzalės būsimą triumfą: “Ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo (…)”(Apr 21,2). Anagoginė prasmė atrandama ir kitose Švento Rašto vietose, kur Kristus kalba apie paskutinį teismą arba antrąjį savo atėjimą (plg. Mt 25-26 skyriai).

Moralinė prasmė aptaria sielos būvį ar stovį. Moralinė prasmė dažnai atrandama po iš alegorinės ar anagoginės teksto prasmės išsiaiškinimo, kuomet atskleidžiamas sielos santykio su Dievu esamas ar reikalautinas stovis. Pavyzdžiu čia galėtų būti palyginimas apie dešimt mergaičių (Mt 25,1-13). Perkeltine alegorine prasme mergaitės reiškia Dievo tautą-Bažnyčią, kuri laukia Kristaus atėjimo, ir kurios viena dalis yra pareiginga ir budri, o kita – ne. Jaunikio sugrįžimas yra antrasis Viešpaties atėjimas. Ir toliau visas palyginimas yra lyg pranašystė apie tai, kas įvyks su viena ir kita sielų grupe laikų pabaigoje. Taigi moralinis aiškinimas, o tuo pačiu ir priesakas, yra tas, jog dabar reikia būti budriais ir suklususiems laukėjais, idant laikų pabaigoje priklausytumėme vertų Viešpatį pasitikti sielų grupei. Pats Viešpats, užbaigdamas palyginimą, mus prisaikdina: “Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos” (Mt 25,13).

(ii) Supratimo taisyklės

Taip pat Bažnyčios Tradicija mums palieka Švento Rašto supratimo taisykles: “Šventasis Raštas yra skaitytinas ir aiškintinas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas. Todėl, norint teisingai įžvelgti šventųj tekstų prasmę, reikia su nemažesniu atidumu atsižvelgti į viso Šventojo Rašto turinį ir vieningumą, neišleidžiant iš akių gyvosios visos Bažnyčios Tradicijos it tikėjimo analogijos” (Dei Verbum, § 12).

Švento Rašto vienovė. Šventąjį Raštą sudaro raštų įvairovė. Skirtingais laikais rašę, nevienodos auklybos ir išsilavinimo šventųjų knygų žemiškieji autoriai saviraiškai pasirinko ir ne tuos pačius literatūrinius žanrus: įvykių atpasakojimai, kronikos, poezija, išmintingi pamokymai, laiškai. Tačiau žmogiškasis ir istorinis veiksnys, pagrindęs paraidinę šventų knygų prasmę, yra tik antrinis ir visiškai priklausomas nuo pirmosios Šventojo Rašto priežasties, t.y. užu istorijos ir laiko ribų esančiam Dvasios Dievo. Kadangi Dievas yra viseto Kūrėjas ir, todėl, istorijos Viešpats, tai Jis įstato ne tik dvasinę, bet ir paraidinę (kitaip, istorinę-literatūrinę) šventų knygų reikšmę. Per jų žemiškų autorių įvairovę bei aprašytų įvykių ir literatūrinių žanrų margumyną kalba vienas ir tas pats triasmenis Dievas. Ten pat atsispindi ir Jo nuvejama sielų išganymo istorija, kurios atbaiga yra Kristuje. Vadinasi, šventų raštų žemiška įvairovė atspindi ne ką kitą, bet dvasinę Kristaus kūno vienovę. Todėl žmogiškų autorių skirtingumai šiai vienovei irgi stebuklingai tarnauja. Dievas numatė įvairovę, idant suprastume Rašto vienovę.

Iš šios nuostabios Švento Rašto skirtingumo vienovės kyla šventų knygų supratimą įgalinantis principas: Šventas Raštas aiškina pats save. Jei susiduriame su kokia neaiškia mums vieta, tai esame tikri, kad vienos ar kitos Senojo ar Naujojo Testamento knygos jau suprasta reikšmė tikrai padės naujai iškilusį neaiškumą išsiaiškinti. Mūsų tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu, kuris yra dangaus ir žemės Kūrėjas, leidžia mums peržengti Šventosios Dvasios įkvėptų, tačiau žemiškai ribotų autorių suteiktą paraidinę prasmę ar netikslumus bei laisvai toje pačioje Dvasioje, atspindėtos šventųjų knygų, susivokti. Tai yra, tam tikras žodis ar vaizdinys vienoje iš Rašto knygų gali reikšti vieną, o kitoje, Sename ar Naujame Testamente – kitką.

Pasitikėdami Dievu, kuris, tiesiogine prasme, yra abiejų testamentų knygų autorių kūrėjas, netiesiogine – jų vartojamos kalbos, auklėjimo ir kultūrinio išprusimo priežastis ir vėl, tiesiogine prasme, – šventos prasmės, atspindėtos jų rašytiniame palikime autorius, galime išsiaiškintas žodžio ar vaizdinio paraidinę ir dvasines prasmes  bei, nuosekliai, laisvai pritaikyti tokios pačios paraidinės prasmės žodžiui ar vaizdiniui kitoje Šventojon Rašto knygoje ir taip pagilinti pastorojo tiek dvasinę, tiek ir paraidinę prasmes, bei pasidžiaugti naujų šventojo teksto reikšmių išsigvildenimu. “O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme!” (Rom 11,33 ).

Pavyzdžiui, Giesmių giesmės tekstas paraidine prasme yra nuostabus moters ir vyro meilės aprašas. Gal tai Saliamonas parašė pamiltai Sulamitai, o gal tai Artimųjų Rytų vestuvinių apeigų poezija – mes nežinome. Tuo tarpu apaštalas Paulius, komentuodamas Pradžios knygą apie vyro ir moters meilės prasmę (Pr 2,23-24), taip pastarąją išaiškina: “Tai didis slėpinys, – aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią. Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą” (Ef 5,31-33). Ši Pauliaus šventa mintis leidžia mums džiaugtis Giesmių giesmės tekstu ne tik kaip nuostabiu erotinės meilės atspindžiu, bet, dar giliau, Kristaus neišmatuojamos meilės Bažnyčiai ir kiekvienai sielai aprašu. Tuo pačiu, tai mums leidžia suvokti, jog žmogiško eroso pagrindas turi būti nesavanaudiška ir atsiduodanti asmenų meilė, kaip mus ir moko popiežius Jonas Paulius II savo garsių audiencijų rinkinyje “Kūno teologija”.

Toliau Katekizmas mums prisako Šventąjį Raštą skaityti gyvoje Bažnyčios Tradicijoje. Apie tai jau pakankamai kalbėjome.

Trečia taisyklė yra tikėjimo analogija. Šis taisyklė remiasi tiesa, kad Raštas – tai ne viskas, ką apaštalai perdavė (KBK, § 76). Tikėjimas buvo taip pat perduotas žodine, šventuose raštuose neužrašyta, tradicija, kuri yra įkūnyta Bažnyčios struktūroje bei doroje, ir kaip tikėjimo kraitis saugoma Bažnyčios Magisteriumo (plg. Dei Verbum, § 8).[24] Kita vertus, turime tvirtą Kristaus pažadą Bažnyčioje per Šventąją Dvasią ilgainiui atskleisti vis daugiau dievišką tiesų (plg. Jn 16,13). Tai ir vyksta. Pavyzdžiui, Šventam Rašte niekur aiškiai nepasakyta apie Marijos Nekaltą Prasidėjimą ar Jos žengimą į dangų. Tačiau tikintieji nuo pat pirmųjų krikščioniškų amžių įvairiuose kraštuose būtent tokią Mariją gerbė liturgijoje. Krikščionių tikėjimo jusmas kužda: ar verta Dievui įsikūnyti mirties paliestose įsčiose; ar Nekaltai Pradėtoji Dievo Motina, savo Nekaltumo dvasiškai sugludusi su Sūnaus dieviškumu, po fizinės mirties nebūtų pašventinta siela ir perkeistu kūnu jau su savo Sūnumi pas Tėvą?! ar ji menkesnė už pranašą Eliją?! apsaugok Dieve![25] Tokiu būdu visuotinės Bažnyčios tikėjimo tiesos (dar vadinamos tikėjimo dogmos), kurios, kaip ir Šventasis Raštas, nusako dvasinę Kristaus kūno tikrovę, taip pat aiškina šventąsias knygas.

Toliau pateiksime keletą Bažnyčios Tėvų Švento Rašto aiškinimo pavyzdžių.[26]

Te Šventas Raštas tampa mūsų savimone.

Mindaugo Kubiliaus parengtas “Ad Fontes” kursas

Šv. Tomo Akviniečio minėjimas (2003-01-28)

Vilnius – Kražiai – Paryžius

 


[1] “Apaštalas” kilo graikiško žodžio ἀπόστολος  - pasiuntinys.

[2] Šie trys iš septynių sakramentų yra vadinami įkrikščioninimo sakramentais.

[3] « Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui » (2 Tim 3,16-17)

[4] Plg. II Vatikano susirinkimo konstitucija Dei Verbum, § 12: Aidai, Vilnius,  2001.

[5]  Evangelija, gr. euaggelion – gera žinios paskelbimas arba gera naujiena.

[6] Jis ne tik gerai išmanė žydų įstatymą, bet mokėjo graikų kalbą ir, jos pagalba, buvo susipažinęs su graikų kultūra (plg. Apd 17,22-34).

[7] Žr. Katalikų Bažnyčios Katekizmas (KBK): Tarpdiecezinė Katehetikos Komisija, 1996, § 460.

[8] Romėnų akimis žiūrint, mirties ant kryžiaus bausmė buvo laikoma pati gėdingiausia ir veik išimtinai taikoma nusikaltusiems vergams.

[9] “Gustate et videte, quoniam suavis est Dominus”. Graduale Triplex, Solesmes, 1977, p.303.

[10] „Taigi ši šventoji Tradicija ir abiejų Testamentų Šventasis Raštas yra tarsi veidrodis, kuriame žemėje keliaujanti Bažnyčia įsižiūri į Dievą, iš  kurio visa gauna, iki ateis laikas, kuomet tiesiogiai pamatys jį tokį, koks jis yra“ (Dei Verbum, § 7).

[11] “Taigi aišku, jog pagal išmintingiausią Dievo sprendimą šventoji Tradicija, Šventasis Raštas ir Bažnyčios Magisteriumas yra taip trapusavyje susiję ir susijungę, kad vienas be kitų būti negali” (Dei Verbum, § 10). Magisteriumas yra Apaštalų įgaliotos vyskupų bendruomenės, pastatytos ant Petro, t.y. Romos popiežiui suteikto autoriteto, neklaidingas Kristaus mokymo aiškinimas.

[12] Kalbame apie mokslininkus, kurie apsiriboja tik paraidine, betarpiškai suvokiama Švento Rašto prasme ir sąmoningai neigia dvasinę prasmę kaip, jų supratimu, nemokslinę. Iš tiesų, žmogaus suvokta žodžio prasmė yra tik Šventosios Dvasios ištarmės priemonė (plg. Dei Verbum, § 12), vedanti į dvasinį ŠVENTO Rašto supratimą.

[13] Kuris « būdamas Sūnus, jis savo savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi, Dievo pavadintas vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu » (Hebr 4,8-10).

[14] Palyginkite Apaštalo Pauliaus priesaką: „Aš gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną, padėkojęs laužė ir tarė:  „Tai yra mano kūnas už jus. Tai darykite mano atminimui. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: « Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite darykite tai mano atminimui.“ Taigi, kada tik valgote mano kūną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis. »  (1 Kor 11,23-26).

[15] « Juk jūs apie jį išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje : privalu atsižadėti senojo žmogau gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertą pagal Dievo teisumą ir tiesos šventume» (Ef 4,21-24).

[16] Taip mąstė Bultman’as (XXa. I pusė) ir jo pasekėjai.

[17] Remiantis KBK, §§ 112-119.

[18] “Tada žydai sakė : “Keturiasdešimt šešerius metus šventykla statyta, o tu atstatysi ją per tris dienas?!” Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais” (Jn 2,20-22).

[19] Deje, skaudu, šiais laikais ne visada.

[20] Kalbame apie sakramentus Bažnyčios liturgijoje, kitaip – rituale.

[21] « Širdis kalba širdžiai.»

[22] Plg. Dei Verbum, § 12. Daugelio egzegetų klaida yra apriboti Šventos prasmės supratimą tik žodine/paraidine prasme. Tačiau tai jokiu būdu nemenkina paraidinės prasmės supratimo svarbos. Šioji žodžių reikšmė yra paties Dievo, viso ko Kūrėjo, per žmogiškus autorius parinkta ir tarnauja Dvasios saviraiškai. “Visos Šventojo Rašto prasmės remiasi žodine prasme” (šv. Jeronimas (žr.KBK, § 116 )).

[23] Jei krikštas yra antitipas, tai Nojaus išsigelbėjimas yra tipas. Todėl Bažnyčios Tėvai  Senosios sandoros įvykius dažnai vadino tipais, nurodančius į Naująją sandorą, o jų aiškinimą – tipologiniu. (pavyzdžiu, šv. Justinas Kankinys, šv. Hipolitas Romietis.)

[24] “Todėl, broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško” (2 Tes 2,15). Todėl tikratikiai – tiek katalikai, tiek stačiatikiai niekados nepriėmė ir nepriims atskilusių brolių protestantų sola Scriptura (vien tik Raštas yra visas Apreiškimo šaltinis) principo.

[25] Tikėjimo tiesos atpažinimo vyksmas paprastai pasireiškia kaip didelės tikinčiųjų dalies per ne vieną amžių išsivysčiusi savimonė, vadinama, sensus fidelium (tikinčiųjų jusmas). Popiežius, atpažinęs šioje tikinčiųjų savimonėje Šventosios Dvasios balsą, iškilmingai paskelbia jau kai kur nusistovėjusią tiesą visuotine tikėjimo tiesa, be abejo, privaloma visai Bažnyčiai.

[26] Iš lotynų  (šv. Ambrozijaus ir , šv. Cezario Arliečio) bei senovės graikų (Origeno) kalbų tekstus vertė šios esė autorius.