Vienas didžiausių katalikų rūpesčių šiandienos Lietuvoje yra kunigystė. Ne tik todėl, kad į seminarijas stojančiųjų jaunuolių skaičius mažėja. Bet, matyt, ir dėl menko savojo – esminio ir visuotino – krikščionių pašaukimo pažinimo.

Kunigystė plačiąja prasme yra dalyvavimas visuotinėje mūsų Viešpaties Kristaus kunigystėje. Šios kunigystės esmė – būti su, mylėti ir pažinti Tėvą. Tai yra Sūnaus prigimtinis ir amžinasis santykis su Tėvu. Sūnui tapus žmogumi, šio santykio pilnatvė tarp mūsų pasireiškė kaip Sūnaus auka Tėvui. Šia auka jis ne tik atpirko žmoniją, bet ir atskleidė prigimtinę savojo santykio su Tėvu pilnatvę; ir pastarąja malonės galia mus į šį santykį įvesdino.

Taigi būti Dievo vaiku reiškia ne ką kitą, o dalyvauti Kristaus Aukoje. Visuotine prasme šis dalyvavimas pasireiškia kaip dalyvavimas liturginėje Eucharistijos Aukoje ir kaip Dievo meilės sklidinas pasiaukojantis gyvenimas – malonės dovanotų tikėjimo, vilties ir meilės dorybių praktika.

Sūnaus kunigystė yra taip pat aiškiai matoma ir vykdoma tarnybinėje, arba sakramentinėje, kunigystėje. Idant įsikūnijusio Sūnaus auka būtų aukojama nuolat, Viešpats pasidalino šios Aukos galia su mumis, palikdamas mums Jo kunigiškos tarnystės sakramentą. Šiuo sakramentu į Viešpaties Aukos tarnystę įvesdintas asmuo tampa Sūnaus aukos Tėvui aukotoju.

Katalikų bažnyčios katekizmas skelbia:

„Per Bažnyčiai tarnaujantį įšventintą asmenį pats Kristus veikia savojoje Bažnyčioje kaip savo kūno Galva, savosios kaimenės Ganytojas, atperkamosios aukos Vyriausiasis Kunigas, tiesos Mokytojas. Bažnyčia tai išreiškia sakydama, kad kunigas Šventimų sakramento galia veikia in persona Christi Capitis [atstovaudamas Galvai Kristui]:

„Tėra vienas ir tas pats Kunigas, Jėzus Kristus, kurį pavaduoja Jam patarnaujantis kunigas. Dėl gautų kunigystės šventimų būdamas prilygintas Aukščiausiajam Kunigui, jis iš tiesų yra įgaliotas veikti paties jo atstovaujamo Kristaus galia ir vardu (virtute ac persona ipsius Christi)” (Pijus XII, enc. “Mediator Dei”) “(§1548).

Ar suvokiame save dalyvaujančius šioje Viešpaties kunigystėje visuotinai ir liturgiškai? Ar suvokiame, kad visas mūsų gyvenimas yra dalyvavimas Dievo Aukoje? Ar suvokiame, kad ši Auka yra vienintelis šventumo, be kurio niekas nebus įvesdintas į Dangaus karalystę – šventojo Dievo artumą – šaltinis?

Kodėl mūsų Popiežius Benediktas XVI visada žvelgia į ant altoriaus pastatytą Kryžių? Todėl, kad Kryžius yra Aukos dabartis. Todėl, kad esminga per šventąsias Mišias yra ne tariamai efektyvia pastoracija užsiiminėti, o liturgiškai ir visuotinai įvykdyti krikščionių tarnystę ir pašaukimą.

„Liturgija jau iš prigimties geba pedagogiškai veiksmingai supažindinti tikinčiuosius su švenčiamu slėpiniu” (Sacramentum caritatis, §64).

Todėl liturgijai nereikia būti labiau pedagogiška, labiau informatyvi nei ji yra dėlei savo dieviškai maloningosios prigimties. Tereikia nuolankiai krikšto bei kunigystės sakramentų galia deramai ir vertai būti malonės liturgijoje ir per ją sutapti su Dievo dovanojama malone.

Susidaro įspūdis, kad šiuolaikinėse bendruomenėse kunigystė yra nuvertinama į socialinės ar psichologinės, o ne sakramentinės tarnystės lygmenį. Dažnas kunigas stengiasi net ir per šventąsias Mišias aptarnauti žmones savo nuolatiniu dėmesiu ir traukti žmonių dėmesį į save patį.

Aišku, tokia nuostata besivadovaujantis kunigas daro prielaidą, kad eiliniai tikintieji suvokia esą krikščionys, tik kai jiems nuolat apie tai jis pats primena. Tokiu būdu Bažnyčios liturgija išvirsta į socialinį dialogą, o ne į sakramentinės tarnystės ir visuotinio dalyvavimo Kristaus kunigystėje slėpinį.

Benediktas XVI tiek žodžiais, tiek veiksmais primena: meldžiamasi tik ad Deum kryptimi. Šventos Mišios yra nebe mokymosi būti krikščioniu metas. Tai pats krikščioniškasis buvimas su Dievu – mus perkeičiančios Aukos laikas. Kaip ir per amžius visose apaštalinėse ir Katalikų bažnyčioje – šventose Mišiose visi sąmoningai siela ir kūnu atsisuka kartu su aukojančiu ad Deum kryptimi.

Todėl visada ir iki šiol bažnyčios statomos rytų kryptimi – ad orientem, idant besimeldžianti bendruomenė, vedina in persona Christi į krucifiksą ir į Tėvą žvelgiančio kunigo, pasitiktų dabar malone ir kažkada visa Prisikėlusiojo pilnatve sugrįžtantį Kristų.

Žinia, sunku atprasti nuo šv. Mišių esmės kaip vakarienės šventimo suvokimo; sugrįžti prie buvimo Aukoje ir aukojimosi liturgijos metu bei kasdieniame gyvenime savimonės. Paskutinė vakarienė yra pirmų šventųjų Mišių istorinis ir kartu eschatologinis provaizdis. Taip įvyko ir taip įvyks po pasaulio pabaigos. Tačiau esmė, tikrovė ir eschatologinės puotos (taigi ir Paskutinės vakarienės) dabartis yra AUKA. Sūnaus auka Tėvui, į kurią esame įvesdinami.

Brangūs kunigai, būkite, kuo esate – Aukos aukotojais; ir visavertiškai išgyvenkite savojo pašaukimo pilnatvę visa siela ir kūnu atsisukę ad Deum, ad Crucem, ad orientem.

Ir dar. Jaunuoliai neis į seminarijas, idant taptų pigiais apmokamais socialiniais darbuotojais. Jie ten eis tapti kilniausios Aukos aukotojais, būti ir gyventi visavertiškai in persona Christi …

Intoribo ad altare Dei, ad Deum qui laetificat cor meum.

Mindaugas Kubilius

Advertisements