„Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti tiesumui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 16–17).

Šventojo Rašto autorius yra vienas – Šventoji Dvasia, visuotinai dvelkianti tikinčiųjų širdyse.

O istorija ir istoriniame laike plunksną į rankas paėmę Dvasios įkvėptieji rašytojai užrašė tai, ką Dievo Dvasia žmogiškai suprantama kalba bylojo žmonėms.

II Vatikano Susirinkimas primena Bažnyčios Tradicijos puoselėjamą šį Rašto supratimui būtiną šventąjį matmenį: „Dievo apreikštieji dalykai, užrašyti ir išdėstyti Šventajame Rašte, buvo perteikti Šventosios Dvasios įkvėpimu. (…) Šventosioms knygoms užrašyti Dievas pasirinko žmones, kurie, būdami įrankiai, naudojosi savo sugebėjimais bei jėgomis, kad, Dievui veikiant juose ir per juos, kaip tikri autoriai užrašytų visa ir tik tai, ko jis norėjo.

Taigi visa, ką įkvėptieji autoriai, arba hagiografai, dėsto, turi būti laikoma Šventosios Dvasios išdėstyta. Todėl išpažintina, kad Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui” (DV 11).

Todėl ir Dvasios įkvepiamos žinios – glūdinčios šventojo teksto prasmės gelmėje – supratimas tegali vykti tik Šventosios Dvasios pokalbio su žmogumi lygmenyje ir deramoje vietoje. O ta derama Dvasios susitikimo su žmogumi vieta yra tik žmogaus širdies atsivertimo ir atverties Dievo malonei akimirka.

Tuomet ir prasmė – pati Šventosios Dvasios patirtis – yra tikroviškai įrašoma į žmogaus širdį. Ir pati žmogaus mylinčia tampanti širdis tuo pačiu žodžiu ir veiksmu tampa Dievo meilės laiškas artimui. Apaštalas Paulius tai aiškiai tvirtina:

„Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas, kurį mes, patarnaudami jums, surašėme ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse” (2 Kor 3,3).

Mūsų popiežius Benediktas XVI moko apie šį šventąjį Rašto supratimo matmenį:

„Žmogus nebuvo sukurtas Šventajam Raštui, kuris jam nebūtų buvęs būtinas, jei jis nebūtų nusidėjęs. Bet Šventasis Raštas – perpintas doktrina ir simboliais – buvo padovanotas žmogui. Dėka jo, iš tiesų, mūsų protingoji prigimtis gali įžengti į autentiškojo ir tyro Dievo kontempliacijos slėpinius” (Eriugena „Išskleidimai“, II, PL 122, col 146C).

Šventojo Rašto žodis nuskaistina mūsų ganėtinai aklą protą ir padeda mums sugrįžti link atminties, kurią mes kaip Dievo paveikslas, deja, nuodėmės pažeistas, nešiojamės savo širdyje.

Iš čia kyla teksto supratimo dėsningumai, kurie ir šiandien nulemia teisingą Šventojo Rašto skaitymo būdą. Privalu atrasti paslėptą šio šventojo teksto prasmę; o tai reiškia vidinę pastangą, dėl kurios protas atsiveria į tiesą vedančiam keliui.

Ši pastanga iš esmės yra nuolatinis pasirengimas atsivertimui. Kad pasiektume gilios teksto prasmės matymą, būtina tuo pačiu metu vykdyti ir širdies atsivertimą, ir biblinio – ar kosminio, ar istorinio, ar doktrininio charakterio – teksto sąvokų analizę.

Tik dėka nuolatinio tiek širdies, tiek ir proto akių nuskaistinimo tampa galimas šventojo teksto tikslus supratimas.

Šis uolus daug jėgų pareikalaujantis ir kartu intriguojantis kelias, susidedantis iš nepaliaujamų žmogiškojo žinojimo pasiekimų ir kartu šio žinojimo ribotumo įveikimų, nuveda dieviškosios Paslapties slenksčio link – ten, kur visos sampratos atskleidžia savo silpnumą ir negalią, ir kurios, todėl ir veda – su paprasta, laisva ir saldžia tiesos jėga – anapus viso, kas nuolatos žmogiškai pasiekiama.

Garbinantis ir tylusis Paslapties, kuri suteka į vienijančią bendrystę, atpažinimas išsiskleidžia kaip vienintelis kelias į santykį su Tiesa, kuri yra ir labiausiai artima, ir tuo pačiu pagarbiai atoki savo kitoniškumu” ( Benediktas XVI, Trečiadienio audiencija, birželio 10 d.).

Šventasis Tėvas iš tiesų dalijasi malonės patirtimis.

Širdies atsivertime skleidžiasi Dvasia ir Tiesa, kuri mus išlaisvina.

Mindaugas Kubilius