Bažnyčios tikrovė visada išlieka paslaptyje. Bažnyčia galima tik būti ir ją patirti asmeniškai. Pašalietis temato tik išorę, vadinamą „Bažnyčios” vardu. Bet jos vidinė, arba sakramentinė, tikrovė yra prieinama tik Jos slėpiniuose gyvenančiam ir juos išgyvenančiam tikinčiajam.

Yra pavojus paviršutiniškai plaukti išorinės formos ar paviršutinio bendruomeninio susibuvimo paviršiuje. Tai gali būti malonus buvimas, sužadinantis gražius tikinčiųjų jausmus ar leidžiantis išgyventi bendruomeninio buvimo smagumą. Bet tai dar nėra visavertė Bažnyčios slėpinio, pačio Dievo ir amžinojo gyvenimo Vilties patirtis.

Būti Bažnyčia reiškia būti Dievo mylima ir Jo kūnu tampančia Sužadėtine. Bažnyčios tikrovė yra šventumo malonės nematomo smelkimosi palaima.

Į Bažnyčios slėpinį, į nematomą Kristaus kūno tikrovę reikia įžengti ir nepaliaujamai į Jos šventumo gelmę keliauti. Tai didelė bei nuostabi tikėjimo paslaptis.

Tikėjimo reikia mokytis, privalu ugdytis ir jame augti. Paviršutinis susipažinimas su tikėjimu dažnai apsiriboja poterių, įstatymų ar liturginių normų kalimu . Tai reikalinga. Tačiau be tikėjimo aktu ir dovanojamos Aukos malone atsiveriančios Bažnyčios sakramentinės prigimties visos „normos” telieka išmokti ir greit pamiršti namų darbai. O ir pats tikėjimas tampa neįdomia ar net atgrasia užduotimi. Blogiausia, kad daugelis katalikų tikėjimo mokomų jaunų žmonių nuo tikėjimo nusisuka taip jo niekada visavertiškai ir nepatyrę.

Ką daryti? Kaip perduoti tikėjimą tinkamai? Būtent, tinkamai, vertai ir teisingai dera perduoti tikėjimą pačio Eucharistijos slėpinio patirties gelmėje. O ne dirbtinai – patraukliai. Pirmųjų amžių krikščionys mokėjo perduoti ne tik tikėjimo doktriną, bet ir pačią šio tikėjimo patirtį. Ir dabar, ypač šiame pačių įvairiausių patirčių pasiūlos margame amžiuje, Bažnyčia vėl nori perduoti tikėjimą kaip sakramentinio šventimo patirtį.

Dar kartą atsigręžkime į Benedikto XVI posinodinį apaštalinį paraginimą:

„Didžioji liturginė Bažnyčios tradicija mus moko, jog norint vaisingai dalyvauti būtina asmeniškai atitikti švenčiamą slėpinį, savo gyvenimą, vienijantis su Kristaus auka, atiduodant už viso pasaulio išganymą. […] Todėl būtina ugdytis eucharistinį tikėjimą, leidžiantį tikintiesiems asmeniškai išgyventi tai, kas švenčiama. Turint prieš akis esminę šio asmeninio ir sąmoningo participatio svarbą, kokios galėtų būti tinkamos ugdymo priemonės? Sinodo tėvai šiuo atžvilgiu vieningai pasiūlė mistagoginės katechezės, padedančios tikintiesiems vis geriau įsiskverbti į švenčiamus slėpinius, kelią” (Sacramentum caritatis, 64).

Graikiškas žodis „mistagogija” reiškia įvedimą į slėpinius, arba sakramentus.

„Būtent todėl seniausioje Bažnyčios tradicijoje krikščioniškajam ugdymui, neapleidžiant tikėjimo sisteminio supratimo, buvo būdingas patirtinis matmuo, kur lemiamas vaidmuo tekdavo gyvam ir įtikinamam, autentiškų liudytojų perteikiamam susitikimui su Kristumi” (ten pat).

Vyskupų sinodas ir Benediktas XVI aptaria tris esminius mistagoginės katechezės elementus:

„ a) Pirmiausia tai apeigų aiškinimas išganymo įvykių šviesoje, laikantis Bažnyčios gyvosios tradicijos. Eucharistijos šventimo begaliniai turtai iš tikrųjų nuolatos kreipia į išganymo istoriją. Nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje tikrai galime švęsti visą tikrovę suvienijantį centrą (plg. Ef 1, 10).

b) Mistagoginė katechezė, be to, turėtų stengtis parodyti apeigose esančių ženklų prasmę. Ši užduotis ypač neatidėliotina tokiais technizuotais mūsų laikais, kai gresia pavojus prarasti gebėjimą suvokti ženklus bei simbolius. Mistagoginė katechezė, labiau negu informuoti, turi žadinti bei ugdyti tikinčiųjų jautrumą ženklų bei gestų, kurie kartu su žodžiais sudaro apeigas, kalbai.

c) Galiausiai mistagoginė katechezė turėtų stengtis atskleisti apeigų santykį su krikščioniškuoju gyvenimu visais jo matmenimis – darbo ir įsipareigojimo, mąstymo ir jautimo, veiklos ir poilsio. Mistagoginio kelio dalis taip pat yra užduotis išryškinti apeigomis švenčiamų slėpinių ryšį su misijine tikinčiųjų atsakomybe.

Šia prasme galutinis mistagogijos rezultatas yra suvokimas, jog švenčiami šventieji slėpiniai pamažu keičia asmens gyvenimą. Apskritai viso krikščioniškojo auklėjimo tikslas yra mokyti tikintįjį, kaip „naują žmogų“, suaugusiojo tikėjimo, leidžiančio jam savo aplinkoje liudyti jį gaivinančią krikščioniškąją viltį” (ten pat).

Dar kartą pacituosiu: „galutinis mistagogijos rezultatas yra suvokimas, jog švenčiami šventieji slėpiniai pamažu keičia asmens gyvenimą”!

Iš tiesų, susibuvimas su Dievu jo Kūno slėpiniuose yra nuostabi viską perkeičianti patirtis. Pabrėžiu: tai – patirtis, kuri atskleidžia mums amžinojo gyvenimo Viltį. Pastaroji irgi yra patiriama – kaip pati Dievo tikrovė, išsiskleidusi mumyse.

Mažai tarp mūsų šios Vilties. Mažai, kas šiais laikais matė ir pačią Bažnyčią. Visgi mistagoginės katechezės ir patirties sėkla nuosekliai auga Lietuvoje. Visur, kur aukojama Eucharistija ir branginama, o taip pat ir liudijama šios Aukos patirtis, kaupiasi ir patirtinis, arba mistagoginis, žinojimas, vedantis sielas į išganymą.

„Ad Fontes” – „Šaltinių link” yra jau aštuntus metus šaknis kankinių krauju ir maldos šventumu vešlioje Kražių žemėje įleidžianti mistagogijos praktika.

Mindaugas Kubilius