Kas yra “Visi Šventieji”? Žinome, Bažnyčios iškilmės. Bet KAS yra tie šventieji? Kas yra šventasis, arba šventumu apdovanotasis asmuo? Šventumas juk yra pati Dievo prigimtis ir kartu Dievo valia, kurios siekia ir kurią vykdo krikščionis. Tad kas iš mūsų priklauso šventųjų bendrijai? Ar šventieji yra tie, kurie tokias skelbiami kažkada po jų mirties? O tie, kurie vis dar keliauja šios žemės takais, ar gali jie būti šventais?

Akivaizdu, kad būti šventuoju reiškia būti išrinktuoju. Vadinasi, savo gyvenimu jau įrodžiusiu vertumą Dievo akivaizdoje. Kažkada Dievas pašaukė, jis atsiliepė, iškovojo gerą gyvenimo kovą ir po mirties tapo Dievo priimtu į Jo šventąjį artumą. Kai kuriuos jų atpažįstame per bendravimą maldoje, jų užtarimą bei antgamtinę pastarųjų raišką. Įvyksta stebuklingi išgijimai ar kiti nutikimai, kurie ir patvirtina šių asmenų artumą Dievui. Tuomet jie yra kanonizuojami. Taigi „Visi Šventieji“ yra „Visi Išrinktieji“. O išrinktumas yra ne kas kita, o sutapimas su Įsikūnijusiu Šventuoju Dievu.

Taigi „Visų Šventųjų“ iškilmės atskleidžia Dievo šventumo, kuris per dorybingą Aukos gyvenimą tapo ir atskirų asmenų, ir kartu jų bendruomenės – Bažnyčios savastimi, visumą. „Visi Šventieji“ yra asmenys, kurie, pašaukti, Aukos gyvenimu ir malonės galia buvo įglausti į Dievo Kūną. Šiuos asmenis apjungia Dievo šventumo saitas – save dovanojantis ir Aukai, taigi, Jo šventumui atsivėrusių  asmenų visumą persmelkiantis Dievas. Tai ir yra tai, ką Tikėjimo išpažinimas skelbia kaip „šventųjų bendravimą“.

Atrodytų, kad mes žinome, kad „šventųjų bendravimas“ yra tikinčiųjų bendravimas. Tačiau Katalikų Bažnyčios Katekizmas „šventųjų bendravimą“ pristato mums kiek neįprastai:

„Bažnyčia yra „šventųjų bendravimas“: šie žodžiai pirmiausia taikomi „šventiems dalykams“ (sancta), ypač Eucharistijai, kuri „ženklina ir kuria vieną kūną Kristuje sudarančių tikinčiųjų vienybę“ (Lumen gentium 3).“ (KBK, 960)

„Šventųjų bendravimo“ pamatas nėra žmonių bendruomenė. Ši tiesa pabrėžia objektyvios šventumo tikrovės pirmumą subjektyviosios atžvilgiu. Pirmoji įstato antrąją. Sakramentai įgalina šventumo siekimą ir patį šventumo vaisių tikinčiajame ir pastarųjų bendruomenėje. „Visi Šventieji“ visų pirma reiškia „Visi Sakramentai“. „Šventųjų bendravimas“ pirmiausiai yra sakramentų bendrumas ir iš čia kylantis mūsų bendrumas sakramentuose.

„Sakramentų bendrumas. „Visų sakramentų vaisiai priklauso visiems tikintiesiems; sakramentai lyg šventi saitai juos suvienija tarpusavy ir tvirtai sujungia su Kristumi; užvis labiau tai padaro Krikštas, per kurį tartum pro duris įeiname į Bažnyčią. Šventųjų bendravimas – tai sakramentų kuriama vienybė […]. Žodis ‘bendrumas’ [komunija, susivienijimas] taikomas visiems sakramentams, nes kiekvienas iš jų mus jungia su Dievu […], bet geriausiai tinka Eucharistijai, kuri labiausiai tą bendrumą kuria.“ (Catech. R. 1, 10, 24.)“ (KBK, 950)

Svarstydami „Visų Šventųjų“, t.y. šventųjų asmenų daugio, prasmę atsidūrėme šventosios Eucharistijos vienyje. Dievo šventumo vienis šiame Aukos ir Prisikėlimo slėpinyje yra dovanojamas visiems išrinktiesiems. Šventasis Vienis tarpsta išrinktuosiuose Visuose. Taigi „Visų Šventųjų“ bendrija yra aktualiai su Įsikūnijusiu jau susitapatinusių ir vis dar pasiaukojančiu gyvenimu su Švč.Eucharistija besitapatinančių tikinčiųjų visuma. Taigi aš arba jūs, skaitytojau, esate šventas tiek, kiek dalyvaujate ir sutampate su šventaisiais slėpiniais, Bažnyčios sakramentais.

„Visi Šventieji“ nėra simpatiškas pasilaikymas už rankučių ir „šventų“ jausmų protrūkis charizmatiškų „šventųjų“ fiestų metu, ir ne „šventai“ per pamokslą ištartų žodžių visuma.

„Visi Šventieji“ įvyksta kaip sąmoningas ir malonės įgalintas pasiaukojantis dalyvavimas Viešpaties Aukoje. Deramai ir kilniai. Ir šito privalu mokytis. Kitaip mus išsirinks šio Pasaulio Kunigaikštis, ir tapsime laiminga  jo blizgančio „šventumo“ vartotojų visuma.

Mindaugas Kubilius