Bažnyčios tradicijos ir grigališkojo choralo studijų savaitė „Ad Fontes“ šiemet jubiliejinė – vyks dešimtąjį kartą. Aš taip pat jau galiu pasigirti šiokiu tokiu jubiliejumi, mat į Kražiuose vyksiančią stovyklą šiemet važiuosiu penktus metus iš eilės. Būtent tiek metų nebekyla klausimas, kurį vasaros mėnesį pasirinkti atostogoms, tai visuomet rugpjūtis. Pirmoji jo savaitė iš anksto mintyse rezervuojama „Ad Fontes“ stovyklai, tad net žiemą paklausta drąsiai atsakau – atostogas pradėsiu Kražiuose.

Jubiliejaus proga įprasta prisiminti ir apibendrinti nueitą kelią, nuveiktus darbus. Tad dabar, likus vos mėnesiui iki mano penktosios studijų savaitės, paklausiau savęs, kodėl vis važiuoju į Kražius, ką tokio radau prie tų šaltinių, kad vis grįžtu prie jų? Taigi pasitaikė proga apmąstyti savo patirtį.

Pirmąjį kartą „Ad Fontes“ dalyvavau aštuoniolikos. Buvau visai žalia, ką tik pradėjusi giedoti grigališkąjį choralą, bet entuziastingai nusiteikusi nerti į žinių šaltinį Kražiuose. Ypač entuziazmas mane aplankė po vienos repeticijos, kurios metu suvokiau, kad šioje srityje nesuprantu ir nemoku absoliučiai nieko, tačiau labai noriu išmokti.

Tuomet manęs neišgąsdino kitų choristų kalbos apie sunkią studijų savaitės dienotvarkę, ir mintis, kad teks giedoti ištisą savaitę, kasdien. Dar vienas nepatirtas dalykas buvo taip choristų vadinamos „tradicinės Mišios“. Tai skambėjo labai mistiškai, viskas buvo nauja ir įdomu.

Mama kraipė galvą, tos „tradicinės Mišios“ jai svetimas dalykas, kelia neigiamus vaikystės prisiminimus apie ilgą ir nesuprantamą ceremoniją. Turbūt taip pat skeptiškai ji žiūrėjo ir į mano jaunatvišką užsidegimą choralui, tikriausiai manė, kad tai greit išblės.

Skeptiškai nusiteikiau ir aš po pirmųjų tradicinių Mišių savo gyvenime. „Varge, nejaugi taip bus kasdien?“, – sunerimusi svarsčiau po Mišių, trukusių pusantros valandos, kuriose visiškai nieko nesupratau. Su šiokiu tokiu pavydu ir nerimu žiūrėjau į kitus dalyvius, aiškiai jau ne pirmą kartą atvykusius į „Ad Fontes“ stovyklą, nes jie ramiai sau lotyniškai atsakydavo kunigui Mišiose, žinojo kada nusilenkti, atsiklaupti. O aš tik dairiausi išpūtusi akis ir galvojau: „Ir ką gi aš čia veiksiu?“.

Už tai, kad šitoks neigiamas požiūris greit išsisklaidė turbūt turėčiau būti dėkinga tais, man – pirmaisiais, metais dėsčiusiam profesoriui László Dobszay iš Vengrijos. Tais metais jis kalbėjo būtent apie ekstraordinarinę liturgiją, aiškino visą tokių Mišių eigą. Profesoriaus paskaitos buvo pirmasis – kertinis – mano žavėjimosi šia liturgijos forma akmuo. L.Dobszay atskleidė Mišių dalių reikšmę, pasakojo kas konkrečiu momentu vyksta prie altoriaus.

Taigi savaitės pabaigoje nebesijaučiau kaip balta varna, ir jau beveik atmintinai lotyniškai atsakydavau kunigui Mišiose. Nebeatrodė keista ir tai, kad kunigas Mišias aukojo nusisukęs nuo žmonių ir kažką lotyniškai po nosimi burbėdavo. Sekiau giesmyne į lietuvių kalbą išverstas kunigo kalbamas maldas, tad visa tai, kas pradžioje atrodė neįprasta, pamažu įgavo prasmę.

Jei ko nesupranti ar žiūri tik į paviršių, tai atrodo svetima. Tačiau kai bandai suprasti, pažinti ir pažvelgti giliau bei esi atviras, pamatai dalykų esmę, jų grožį ir ypatingumą. „Ad Fontes“ ir yra ta versmė, vieta, kuri leidžia ir padeda pažvelgti giliau, ir pro nesuprantamų, atrodytų senoviškų ir atgyvenusių, lotyniškų apeigų šydą pamatyti pradžių pradžią, pamatyti Katalikų bažnyčios lobyną. Ir ne tik jį pamatyti, bet ir suprasti jo vertę bei prisiliesti prie jo.

Taigi radau daugiau, nei ieškojau. Be netikėtai atsiskleidusio senųjų Mišių grožio mane nustebino ir tai, kad „Ad Fontes“ pritraukia ir jaunimą, ir labai įvairų. Prieš pirmąją savo stovyklą maniau, kad toks renginys greičiausiai yra įdomus tik vyresniems žmonėms, bet „Ad Fontes“ sutikau itin įvairaus amžiaus, išsilavinimo, požiūrio, net įvairių tautybių žmonių. Į studijų savaitę kasmet atvažiuoja daug naujokų, tačiau yra susiformavusi ir pakankamai didelė senbuvių grupė.

Dalį tų senbuvių sudaro jauni žmonės, kiekvienais metais grįžtantys prie šaltinių Kražiuose. Akivaizdu, kad tose versmėse lobius atranda labai skirtingi žmonės, atvykę su skirtingais tikslais, ir metai iš metų vis nori sugrįžti prie jų, irtis į gilumą.

Nuo pat vaikystės esu linkusi viską daryti atvirkščiai, kitaip, nei daro kiti, eiti savo, o ne minios keliu. Jei kam pasakau, kad per atostogas dalyvausiu „Ad Fontes“, ir dar paaiškinu kokio plauko tai renginys, sulaukiu mažų mažiausiai nustebusių žvilgsnių. Juk jaunimui įprasta džiugiai leisti laiką, ypač atostogų, džiugiai gyventi.

Tačiau nesijaučiu balta varna, anaiptol. Pati užaugau dalyvaudama Mišiose, kuriose jaunuoliai skambindavo gitaromis, giedodavo lyriškas giesmes, aš taip pat giedodavau, ir man jos yra labai artimos bei mielos. Dievas yra nepakartojamai kūrybingas, jis kiekvieno širdį pasiekia savitu būdu (aš Dievą atradau klausydama populiariosios muzikos!). Juk dabartinėse Mišiose Dievas prabyla žmonėms, prabilo ir man.

Tačiau tradicinių Mišių patirtis pakeitė mano žvilgsnį, mano dalyvavimas Mišių aukoje įgavo „svorį“. Čia atrandu taip brangią tylą ir ramybę, susikaupiu gilesnei maldai. O grigališkasis choralas mano dūšiai – kaip lietus po sausros. Tai toks gyvas, šviesus ir skaidrus giedojimas, kuris negali nepalikti įspūdžio. Tokios versmės nebūna visiems matomos ir plačios. Jos tyliai ir giliai sruvena, tačiau kuo giliau „krapštai“, tuo didesni šaltiniai atsiveria. Na, bent man taip nutiko.

Monika Burokaitė

 

Advertisements