Jau kelintą mėnesį lrytas.lt portalas savo lankytojus pasitinka kvietimu į Kražius, į jubiliejinę grigališkojo choralo ir Bažnyčios tradicijos studijų savaitę „Ad Fontes“ (Šaltinių link), kuri prasidės kitą sekmadienį.

Tai – ne roko festivalis ar kitas masinio populiarumo sulaukiantis renginys. Kvietimas ne tik kviečia į renginį, jis tiesiog skatina atrasti Lietuvai tapačią Europos savastį. Šiais laikais prodiuserių nukaltos žvaigždės pasimaivymas, aišku, sulaukia didesnio populiarumo nei kaži kokia nuo kasdienybės nutolusi Europos savastis. O ir dažno piliečio supratimu, šiuolaikinė Europa tėra daug sąjunginių pinigų (kurių dar vis neišsidalijome), gausios dešros ir turistinio žioplinėjimo rojus.

Apie kokią čia Europos savastį lietuviai blūdija? Ir kodėl Kražiai – miestelis Lietuvos viduryje? Kaip tai siejasi ir kodėl visa tai Lietuvos žmonėms turėtų būti reikšminga?

Grįžkime prie pačios iniciatyvos šaltinių. Jubiliejinė sukaktis yra gera proga įvertinti istorijoje nedidelį, tačiau visgi tikroviškai žengtą žingsnį Nepriklausomos Lietuvos istorijoje.

Trečiojo tūkstantmečio pradžia Kražiuose buvo tokia. Tai – užmirštas kaimas, liūdnai laidojantis dūlančią ir niekam nereikalingą Lietuvos istoriją. Kadaise iškilią Kražių kolegiją tepriminė (aišku, tik tiems, kas žinojo) karvių mėšle skendintis „niekieno“ pastatas. Kražių skerdynėmis ir pasipriešinimu carinei okupacijai žymi bažnyčia – kerpėmis apaugusi ir trupanti našlaitė. Istorinius Vytauto Didžiojo žingsnius Kražiuose tepriminė ūkiniais rakandais apkrauti laiptai į žolėmis užžėlusį kalniuką, ant kurio netrukus po Žalgirio mūšio mūsų didis Lietuvos kunigaikštis pastatė pirmąją Žemaitijoje bažnyčią.

Istorinis, edukacinis ir politinis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės centras … Kur visa tai?! Kur lotyniškąją Romos katalikybės savastį ir nenugalėtos Žemaitijos garbę liudijantis Kražių simbolis?! Kodėl sunyko visame krikščioniškame pasaulyje vieno iškiliausių Renesanso poetų M.K.Sarbievijaus poezijos išgarsintas Kražių vardas? Visa tai, atrodytų, negrįžtamai nugrimzdo į karvių mėšlą kartu su prarasta krikščioniška LDK savastimi ir mūsų valstybės tūkstantmete istorija.

Pamenu, kaip prieš vienuolika metų Kražiuose širdį suspaudė apmaudas: tai – prarasta Lietuva … Ir tuo pat metu gimė ryžtas: mes ją prikelsime, čia – Kražiuose! Negali gi savo gyvenimą Lietuvoje statyti ant paplautų pamatų.

Taip prasidėjo jau dešimtmetį trunkantis Kražių renesansas. Kražiai – jau kitokie. Neaprašinėsiu kokie. Atvažiuokite ir pamatysite patys. Aš gi grįžtu prie šaltinių – „Ad Fontes“.

Dievo Apvaizda į Kražius mus atvedė ne tam, kad pirmiausiai atkurtume istorinį paveldą, bet kad atkurtume tikėjimo ryšį su Dievu. Ne vienas iš Lietuvos miestelių, bet Dievas yra žmogaus savasties pamatas. O Kražiai yra vieta, kurią Dievas pasirinko, kad čia, Kražių kankinių krauju išpurentoje žemė, būtų sėjama Jo šventumo sėkla.

Šaltinis yra vienas: mus ir visą sukūręs Tėvas bei įsikūnijęs Jo Sūnus, kurį savo tikėjimu išpažįstame. Be savos kilmės pažinimo ir sutapimo su ja žmogus negali būti kilnus. Gyvasties pagrindą ir jos kilmės šaltinį atrandame gyvame ryšyje su Kūrėju. O mes, krikščionys, Viešpaties malonės dėka esame įvesdinami į pačią Kūrėjo širdį – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios meilę.

Taigi Dievo Apvaizda panorėjo, kad mumyse gimtų ryžtas tapti šventais, kad gręžtumėmės į šventą Dievą visa širdimi. Toli gražu nesame herojiškų dorybių sklidini ir angelišku plasnojimu perkeičiantys žmonių gyvenimus. Vis dar esame žmogiški ir netobuli. Ne mes save, bet malonė mus išsirinko, kad būtume jos įrankiai. Į Kražius atėjome tik su tikėjimu, kuris pačius mus keitė, grynino ir stiprino, kuris mus vedė į priekį, ir kurio galia teko laužyti kliūtis.

Patikėkite, jų netrūko. Patirtis išmokė, kad priešas prisėlina iš nugaros ir smeigia neapykantos peilį į nugarą. Jau turime skaudžių patirčių kolekciją. Lai ši kolekcija pasilieka ne mūsų tikinčiose širdyse, bet žmonių istorijoje. O mūsų tikėjimo ir „Ad Fontes“ dešimtmečio istorija yra kova už Bažnyčios tikėjimo grynumą, už apaštalinę Bažnyčios tradiciją, už paklusnumą Šventajam Tėvui, pagaliau, už sielą šventinančią kelionę į Amžinojo Tėvo širdį Bažnyčios liturgijoje.

Šėtonas nekenčia Dievo malonės galios ir jos švento grožio, kuris kiekvienais metais suklesti Kražiuose pirmąją rugpjūčio savaitę. Deja, visada atsiranda silpnų ar net piktavalių žmonių, tampančiu jo įrankiais. Ką gi … budime ir galandame tikėjimo ginklus. Padėk mums Dieve, taip pat Kražių globėja švč. Nekaltai Pradėtoji Mergele Marija ir šv. Mykolai Arkangelai, piktos galios nugalėtojau!

O dabar grįžkime prie malonaus kvietimo. Juk tūlas skaitytojas gali išsigąsti ir pagalvoti, kad Kražiai – tai konflikto zona. Tuomet padrąsinkime jį. Su Šventojo Tėvo Benediktos XVI palaiminimu ir Šiaulių vyskupo aktyvia globa į „Ad Fontes“ sielos šventę šiemet užsiregistravo itin didelis dalyvių skaičius (121) iš Lietuvos, Latvijos, Vatikano, Italijos, Prancūzijos, Rusijos, Baltarusijos. Tarp jų – gausus būrys kunigų, kurie Kražių kankinių krauju išskaistintoje šventovėje mokysis aukoti šventąsias Mišias pagal tradicinį Romos ritualą.

Šventė prasidės įstabiu šventojo grožio ir malonės įvykiu. Rugpjūčio 1 d., 9 val., Kražių švč. Nekaltojo Prasidėjimo Mergelės Marijos bažnyčioje Šiaulių vyskupas Jo Ekscelencija Eugenijus Bartulis aukos itin iškilmingas šventąsias Mišias – Missa pontificalis. Tokių Mišių lietuviai ir aplinkinės tautos nematė nuo sovietinės okupacijos pradžios, kuomet prasidėjo krikščionių Lietuvoje persekiojimas. Tikime, kad šiomis šventomis iškilmėmis Šiaulių vyskupas inauguruos naują Kražių atgimimo etapą ir Lietuvos dvasinio pavasario pradžią.

Į amžinosios Dievo malonės šventę esi kviečiamas ir tu!

Kartą per metus imu ir nepasisveikinu su jumis. Atsiprašau. Tas kartas, žinia, sutampa su jau dešimtmetį Kražiuose rengiama grigališkojo choralo ir Bažnyčios tradicijų studijų savaite „Ad Fontes“ (Šaltinių link). Tikiuosi, suprasite mane. Nors tuoj po šios palaimintos savaitės ėmiausi rašyti jums antrąjį laišką iš Kražių, nesugebėjau jo užbaigti. Nes įspūdžiai sieloje užtvindė mane; ir protas nevaliojo suvaldyti ir tvarkingai perteikti jums Kražiuose sudaigintus širdies įvykius. Ir dabar dar nevalioju. Todėl pasidalinsiu tik pačiu ryškiausiu iš jų.

Yra viena tokia nuostabi akimirka. Nuolatiniai „Ad Fontes“ dalyviai jos laukia visus metus. Tai – šventos tylos akimirka Dienos užbaigos, arba Naktinės, liturginės valandos metu.

Devintą valandą vakare paskutinį kartą vėl susibėgame į Kražių švč. Nekaltojo Prasidėjimo Mergelės Marijos bažnyčią. Sugaudžia varpas ir prasideda liturginė valanda, kurios metu su Viešpačiu įžengiame į šiapusinio pasaulio naktį, o kartu įsiduodame save į mylinčio Tėvo rankas. Gamtoje užgęstanti saulės šviesa, atrodo, palydi mus į pasaulio tamsą, tačiau kartu ir pakviečia atsisukti į čia pat širdyje dvelkiančią Dievo šviesą.

Kražių benediktinių seselių (dabar parapinė) bažnyčia yra pastatyta ant kalvelės. Jos altorius tikinčiųjų maldą kreipia į rytus, o bažnyčios priekis žvelgia į vakarus. Paprastai per Naktinę bažnyčios durys būna atviros ir rugpjūčio saulė šviesa ryškiu raudoniu nutvieskia šventovėje psalmuojančius „Ad Fontes“ dalyvius: atrodo, kad saulės šviesa simboliškai įsilieja į mūsų dvasinę širdį.

Naktinės pradžioje skaitinys iš pirmojo apaštalo Petro laiško (1 Pt 5,8-9) mums primena, kad turime budėti, nes „priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“. Skaitinys yra pabaigiamas raginimu imtis dvasinių ginklų: „cui resistite fortes in fide!“ – „jam pasipriešinkite, būdami tvirti tikėjime!“

Išpažinę savo nuodėmes ir gavę atleidimą, psalmių ritmu toliau žengiame tikėjimo keliu. Tikinti siela ieško Dievo, kuris yra jo namai, apsauga nuo tamsoje slypinčių piktojo žabangų ir amžinosios gyvasties šaltinis bei viltis. Gęstančios saulės akivaizdoje tikintysis prisimena aktyvios blogio jėgos realumą, akylai kovojančios prieš jo paties sielą ir kūną. Jis ginkluojasi tikėjimo ginklais ir stoja į Dievo karių rikiuotę. Kražių legionas kartu su viso pasaulio Romos katalikais drąsiai savo Viešpaties akivaizdoje giesmingai skanduoja:

„Nūn ateikite, šlovinkite Viešpatį, jo tarnai,
visi, kurie tarnaujate naktį Viešpaties Namuose.
Tieskite rankas jo šventovės link
ir šlovinkite Viešpatį.
Viešpats, dangaus ir žemės Kūrėjas,
tave tepalaimina!” (Ps. 133)

Himnas visagaliam Kūrėjui psalmodijos pabaigoje sustiprina pasaulio naktyje kovojančius šviesos karius, o tikėjimo galia tikinčiųjų sielos atsiremia į Dievo tikrovę. Šią jau įvykusią vidinę tikrovę išgieda kantorius (vedantysis giesmininkas):

„Juk tu esi tarp mūsų, Viešpatie, tavuoju šventu vardu mes vadinami: neapleisk mūsų, Viešpatie mūsų Dieve!“ (Jer 14,9).

Ramybės Viešpatyje atodūsiu nuščiūva „Ad Fontes“ bendruomenė, giedodama atsaką į tik recituotą skaitinį: „Į tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo sielą. Atpirkai mus, Viešpatie, teisingumo Dieve. Atiduodu savo sielą.“ O apeigos pabaigoje paskutinė Simeono giesmė paskatina dar ryžtingiau pasidžiaugti Viešpaties atpirkimu dovanotu tvirtumu ir ramybe:

„Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą“ (Lk 2,29-30).

Po maldos ir palaiminimo visi atsisukame į Dievo Motiną ir sugiedame ilgesingąją „Salve, Regina“ (Sveika, Karaliene) iškilminguoju tonu. Įsivyrauja tyla. Kunigas švęstu vandeniu palaimina tikinčios Kražių kariaunos sielas. Tada visi suklaupia ir suklūsta. Nes atėjo TA lauktoji šventosios tylos akimirka.

Ją paskelbia mūsų visų mylimo vienuolio marijono Dariaus sujudintas varpas. Toje Dievo patirties bendrystėje, iš tiesų, jau skanaujame Amžinąjį gyvenimą. Dešimt minučių virš Kražių lėtai ir monumentaliai gaudžia Kražių šventovės didysis varpas, o „Ad Fontes“ dalyvių sielas veria itin tikroviškai išgyvenamas amžinojo gyvenimo ilgesys.

Kražių „Ad Fontes“ yra ilgesingas laiškas iš Amžinojo gyvenimo. Tik dėl šios akimirkos žemiškasis gyvenimas tampa šiek tiek vertingu.

Dešimt metų Lietuvos istorijos. Dešimt metų kryptingo darbo viename mažame, tačiau mūsų dvasinės istorijos kupiname Lietuvos miestelyje. Tai, kas kažkada buvo tik svaja, tampa brandžia tikrove. Lietuvos tikrove.

Kelionė šaltinių link („Ad Fontes“) prasidėjo širdies troškuliu: pažinti Dievą ir save kaip Dievo atvaizdą. Ieškojome savo prigimties ir buvimo šioje žemėje pagrindo. Jau čia dalinomės vidiniais šio ieškojimo motyvais. Dabar gi norisi pasidžiaugti dar vienu – istoriniu. Dešimt metų ridenome akmenį į Taboro kalną – į įsikūnijusio Dievo Sūnaus, o kartu ir žmogiškosios prigimties atsimainymo Jo dieviškume vietą. Dešimt metų ridenome akmenį nuo dvasinės tuštumos kapo, kuriame buvo palaidota Lietuva ir mes kartu su ja. Ką turiu omenyje? Jeigu dvasinis motyvas ir yra ta malonės bei žmogaus pašventinimo vieta, tai tikėjimo kelionės malonės link laikas yra istorija – Lietuvos žmonių, tikėjimo galia kuriančių Lietuvą, istorija.

Sunkiai einasi uolėtu tikėjimo keliu. Dar sunkiau, kai tenka stumti dar ir žemiška sunka įmirkusį riedulį. Po dešimties metų kelionės ir pasidžiaugimo jos metu subrandintais tikėjimo vaisiais, dėkoji Dievui ir matai, kaip pasikeitei pats, pasikeitė Kražiai, pasikeitė ir Kražių įvykio – Bažnyčios tradicijos ir grigališkojo choralo studijų savaitės „Ad Fontes“ – aplinka.

Dešimtieji „Ad Fontes“ metai prasidėjo Pontifikalinėmis Mišiomis (Missa Pontificalis) ekstraordinarine Romos rito forma, kurias aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis; Kristaus Atsimainymo įvykį iškilmingai (Missa Solemnis) minėjome Šiluvoje švč. Mergelės Marijos vardo bazilikoje; o sekmadienį lygiai taip pat iškilmingai šventėme Šiaulių katedroje.

Atrodo, kad mūsų dienomis banalu girtis šventomis Mišiomis. Žiū, Lietuvoje kiekvieną savaitgalį vienur kitur iškilmingai švenčiami atlaidai. Ir visgi būti šventose Mišiose – ne atlaidų saldainį sušlamšti, ar tik griausmingą pamokslą suskelti. Iš Bažnyčios Tradicijos gelmės mus pasiekiantis Šv.Mišių aukojimo būdo iškilmingumas pareikalauja ir dalyvavimo Kristaus Aukoje visavertiškumo. Surengti iškilmingas Mišias – irgi ne apeigų spektaklį suorganizuoti. Šventumo Mišiose privalu trokšti visa siela. Tik tuomet tai įvyksta. Ir tik šventumo troškimas įgalina dalyvavimą Aukos šventume per sakramentinę Mišių aukojimo formą. Vertai ir teisingai dalyvaujant Aukoje vidujai įvyksta sakramentinė malonė – Dievo šventumo įvykis sieloje.

Šitai ir yra dešimt metų „Ad Fontes“ brandintas vaisius. Pradžioje tebuvo troškimas ir numatymas, kad taip galėtų įvykti. Reikėjo dešimt metų darbo, aukos, kančios ir tikėjimo, kad tai įvyktų. Turėjome patys pasikeisti, kad Dievo malonė pasiektų mūsų sielas ir ten įsigyventų. Dešimt metų kantrios kaitos ir tikėjimo klusnumo! (Šypteli … juk per tuos metus nuolat tekdavo girdėti kaltinimą „nepaklusnumu“ – nes atstatinėjome Lietuvoje tradicinę lotynišką, arba ekstraordinarinę, Romos rito formą bei tradicinį dalyvavimo šventoje Aukoje būdą).

Juk nebuvo taip, kad šaunūs, neklystantys ir šventumo pilni šaunuoliai ėmė ir tuoj pastatė kažką švento ir tveriančio. Jokiu būdu. Tie patys žaizdoti posovietinio raugo lietuviški varguoliai, netobulas ir nuodėmingas jaunimas (ir visgi Lietuvos jaunimas!) ėmėsi darbo, kuris jiems tuo metu buvo akivaizdžiai per sunkus. Neverti, tačiau šventumo troškimo vedini, visgi kantriai žengėme į širdyje užgimusį tikslą.

Buvo ir skausmo, ir silpnumo akimirkų. O paniekos ir priešų kirčių – nors vežimu vežk. Bet kančia į naudą, nes tik ji tegali išgryninti šventumo valioje siekinį, sustiprinti tikėjimą, o kartu ir ištobulinti Dievo valios užkrautą darbą. Ir pasiekti- Taboro kalno atsimainymą.

Įvyko vienas faktas Lietuvos dvasinėje istorijoje. Vedini Šiaulių vyskupo, globojami Kražių parapijos klebonų ir visos miestelio bendruomenės (dėkui Jums!) atgaivinome tūkstantmetį skaičiuojančią ir Kražiuose klestėjusią lotyniškąją Lietuvos savastį, kurios vienintelė ypatybė ir tikslas – vertas ir teisingas dalyvavimas Viešpaties Jėzaus Kristaus Aukoje. Tai ir yra Kražių žinios esmė.

Mindaugas Kubilius

Šaltinis: www.lrytas.lt