Kražiai. Pradžioje tai buvo tik idėja … ir apleistas, gerokai primirštas miestelis. Žmonių, ne Dievo. Būtent 2011 vasarą ir gimė ta idėja, kuriai buvo lemta suvešėti ir skleistis: „Sukurtas pagal Dievo „paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26), visa savo prigimtimi žmogus trokšta atsigręžti į savo kilmę ir pažinti savo kilnumą. Tačiau beribe meile trykštantis Kūrėjas panoro dar labiau sukilninti žmogų: Jis dovanojo jam patį save – savo dieviškumą.“ („Ad Fontes“ – „Šaltinių link“ idėjos aprašas).

Ši idėja gimė ilgesyje Dievo, kuris dovanoja žmogui savo prigimties artumą, savo šventumą ir meilę. Medžiaginių gėrybių ir kartu saviniekos tvindamoje Lietuvoje, siela troško prigimtinio, o taip pat Dievo Sūnaus Įsikūnijime dovanojamo dieviškojo kilnumo: „Kaip ištroškusi elnė trokšta vandens šaltinių, taip ir mano siela tavęs ilgisi, Dieve.“ (Ps 41, 2)

Pamenu, kai dar studijuodamas Romoje, Švento Petro – Uolos, ant kurios pastatytas mūsų tikėjimas ir Bažnyčia, bazilikos maldos rimtyje vis klausdavau: kur ta mūsų pergalė, tikinčios Lietuvos pergalė? Jeigu Dievas yra Kūrėjas ir mano sielos pagrindas, ar gali jis būti nustumtas į užmarštį, į žmonių bendruomenės užribį? Juk žmogus taip ir elgiasi. Kaip tai įmanoma? Juk Jis yra Kūrėjas, anot šventojo Augustino, pati saviausia savastis, glūdinti žmogaus širdyje. Dievas yra tai, ko žmonės trokšta. Tik žmonės, prigimtinės nuodėmės įkalinti, nežino, ko trokšta. Jų prigimtyje glūdintį Dievą jie iškeičia į Šėtoną, kuris čia ir dabar tenkina mūsų aistras, ypač, Dangus aukštumas siekiančią mūsų puikybę.

Kražiai, kažkada Žemaitijos sostinė ir ugdymo centras, buvo žmonių, bet ne Dievo pamiršta vieta. Čia įmelsta ir Kražių kankinių pašventinta vieta. Kražiai – lyg pamiršto Dievo simbolis. Kražiai visada buvo ir yra Lietuvoje, tik niekas nežinojo, kas tai yra. Juk kas gali TOKIO Kražiuose kilti?!

Ar vilniečiai žino, kad viešojo transporto sustojimas „Kražiai“ yra pačiame Vilniaus centre? Gal girdėjo vieno ausimi, bet dar neįsisąmonino Kražių įvykio Lietuvos istorijoje ir aktualybėje reikšmės. Vilnius dar nežino, kas yra Kražiai. Bet Kražiai jau žino, kuo Vilnius turėtų tapti.

Čia kaip su pamirštu, bet amžinai karaliaujančiu Dievu. Beatliejuje puotaujantys Dovydo giminės vyrai ir moterys nepažino žydų Karaliaus ir Dievo Kūrėjo, kurį savo įsčiose slėpė Mergelė Marija. Tačiau tuomet įsčiose tūnantis Kūdikis buvo ir yra karaliaujantis Dievas.

Taip ir savo puikybėje puotaujantys žmonės nepažįsta savęs, nepažįsta juos gyvastyje palaikančio ir nuolat savęs dovanojančio Dievo – savo Karaliaus. Ir visgi Dievas yra žmogaus širdies centras. Ir „Kražių“, simbolizuojančių Lietuvos tikinčiųjų pasipriešinimą apgirtusiam ir išpuikusiam gaivalui, sustojimas YRA Vilniaus centre.

Privalu, kad Dievas sugrįžtu ir į Vilniaus – puikybėjė ir turte apgirtusio gaivalo – centrą. Bet kaip? Taip kaip jis sugrįžo į Kražius – nenuolaidžiaujančiu Tikėjimu ir atsiduodančia Auka.

Kelias erškėčiuotas. Dešimt metų Kražiuose ne tik aušo malonė. Čia taip pat plakė niekšystės, išdavystės, žmogiškojo ribotumo ir trumparegiškumo rykštės. Pamenu, kai vienas iš rūbo, atrodyto, pamaldžiai gyvenantis žmogus, pajuodęs ir sklidinas pykčio, 2006 metai rėžė: Kražių turėjo nelikti! Mat tokį sprendimą buvo priėmęs tuo metu „galiūnų“ sambrūzdis. Ne pirmas kartas, o gal ir nepaskutinis. Apie Bažnyčią irgi taip sakė, ir apie tikinčią bei suverenią Lietuvą irgi taip sprendė … „galiūnai“. Tik likimo ar nelikimo klausimais reikia kreiptis ne į savo puikybę, bet į Dievo valią.

Kražiai yra ypatingoje Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globoje. Šiaulių vyskupas, Dievo Motinos vedinas, tikėjo ir tiki tikėjimo perlo Kražiuose išpuoselėjimu. Kražių bendruomenė pamilo širdingą vienuolio marijono Dariaus skalambijimą Marijos šventovės varpais, sukviečiančius dalyvius į maldą ir skelbiančių Dievo Lietuvoje ir Kražiuose įvykį. Lietuvos žmonės, ypač, studentija irgi jau pažįsta šį vilties ženklą – „Ad Fontes“ Leliją – švento Kazimiero rankose žydintį skaisčios sielos simbolį. Popiežius Benediktas XVI užantspaudavo Petro antspaudu Dievo valią – būti ir augti Kražiuose. Privačios audiencijos metu Šventasis Tėvas įpareigojo Šventojo Sosto Tautų Evangelizacijos prefektą ir Romos Kurijos vadovą Arkivyskupą F. Filone perduoti Kražių „Ad Fontes“ apaštalinį palaiminimą.

„Ad Fontes“ istorija yra Lietuvos istorijos įvykis. Tiksliau – Dievo įvykio Lietuvos istorijoje. Ir pirmiausiai šis įvykis vyksta žmonių sielose – jas kviečiant nusigręžti nuo nuodėmės ir siekti Dievo šventumo. Būtent Kražių „Ad Fontes“, atsiliepdama į dokumente „Summorum Pontificum“ išreišktą Šventojo Tėvo kvietimą, atgaivino Lietuvoje Bažnyčios Tradicijos šimtmečiais puoselėtą tradicinę Romos liturgiją. Ir nors nesuvokiamai niekinta dalies katalikų Lietuvoje, ji su vyskupų palaiminimu jau skleidžiasi Vilniaus ir Kauno miestų, Šiaulių, Vilkaviškio, Kaišiadorių vyskupijų šventovėse.

Širdis džiaugiasi, kai VISA bendruomenė ne tik tyloje, bet ir lotyniška giesme aktyviai ir sąmoningai dalyvauja Šventoje Aukoje. Tai ir yra II Vatikano liturginė reforma pagaliau vykstanti pagal Susirinkimo Tėvų valią ir supratimą – pagal liturginės konstitucijos „Sacrosanctum Concilium“ tikslią raidę ir dvasią! O ne pagal prisifantazuotą pagal žmogiškus įgeidžius „dvasią“ ir, todėl, iškreiptą raidę. Benediktas XVI įvairiomis progomis pabrėžtinai kartoja ir moko Bažnyčią: II Vatikanas nėra nuodėmingosios „trūkio hermeneutikos“ (t.y. neteisingas Susirinkimo supratimo) vaisius – „kūrybingoji“ betvarkė tikėjime, liturgijoje ir moralėje, bet tęstinumas Šventosios Dvasios įkūnijamoje Bažnyčios Tradicijoje.

Taigi sekanti stotelė yra Vilnius. Dvasios įgyvendinta branda padiktavo naujus iššūkius. Naujai ant Bažnyčios Tradicijos pamatų į jau augantį visuomeninį judesį „Pro Patria“ (www.propatria.lt) susitelkė prieš dvidešimt kelis metus Lietuvos Nepriklausomybę išpuoselėję sąjūdiečiai bei pilietiškumą visavertiškai (ne konjuktūriškai) puoselėjantis Lietuvos jaunimas. Nuo vasario mėnesio Vilniaus universiteto studentų atstovybė Filosofijos fakultete rengia tęstinį „Ad Fontes“ simpoziumą, kurio metu studentija, o taip pat ir visuomenė pamatinių klasikinės filosofijos temų šviesoje studijuos Lietuvos piliečių bendrabūvio pagrindo ir plėtros problemas. Atėjo laikas Dievo Žodžio išmintyje atpažinti save ir amžinųjų pamatų statyti mums savą bendrabūvį – Lietuvą. Džiugu, kad ši iniciatyva kilo iš VU studentijos. Dešimtį metų brandinta sėkla jau auga šviesiausio Lietuvos jaunimo tarpe.

Dievas dovanoja Lietuvai viltį.

Kražiai atgimsta ir Vilniuje.

Į kiekvieno piliečio širdį beldžiasi jam savas ir jį mylintis Dievas.

Apie „Ad Fontes“ simpoziumą žiūrėkite: www.fsf.vu.lt

Advertisements