Nuo vasario 14 d. Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas pradeda rengti tęstinį „Ad Fontes“ (Šaltinių link) simpoziumą, kurio dalyviai bus kviečiami tyrinėti ir suprasti šiuolaikinės visuomenės problemas iš klasikinės filosofijos perspektyvos. Filosofijos fakulteto dekano Kęstučio Dubniko teigimu, organizuoti tokio pobūdžio tęstinį ugdomąjį renginį paskatino akivaizdus humanitarinės kultūros kėlimo poreikis Lietuvos visuomenėje.

Šiandien viešojoje erdvėje gan dažnai akcentuojamas humanitarinės kultūros išsaugojimo ir kėlimo būtinumas. Kyla klausimas – kas įtakoja tokį rūpestį?

Ar ne trivialu kažką čia įrodinėti? Užtenka pažiūrėti laidą „Klausimėlis“ ir pasimato bendra kultūra, bei visuomenės išprusimas. Net jei  pernelyg nesureikšmintume žurnalistinio tyrimo, atskleidžiančio dalies mūsų piliečių stulbinantį nemokytumą, deja, bendrasis visos visuomenės humanitarinės kultūros nuosmukis yra akivaizdus ir yra sietinas, pirmiausia, su vertybių krize. Nors  kultūrinis gyvenimas tarsi vyksta įprastai, o humanitarinių studijų universitetuose nestinga, negatyvūs poslinkiai pirmiausia vyksta sąmonėje: nyksta aiški skirtis tarp elitinės kultūros ir populiaraus diletantizmo, vertę lemia skonio kriterijai ir visokie „balsavimai“, o humanitariniai dalykai studijose išsibarsto atsitiktine tvarka. Tokiu būdu išplaunami kriterijai, leidžiantys matyti esminius humanistiką formuojančius veiksnius, mes esame labai jau laisvai besirenkantys įvairaus lygio ir įvairios vertės kultūros dalykus, tačiau stokojame refleksyvaus santykio su ja.

Tad, kai klausiama, – kas gi yra toji humanitarinė kultūra, atsakymas neturėtų apsiriboti tik objektu ir raiškos galimybėmis. Veikiau reiktų nusakyti jos tikslus ir vertę: kaip rūpestį tam tikrais bendrojo žmogiškojo gyvenimo įprasminimo klausimais. Šiandien, kai mes regime labai sparčiai vykstančius socialinius ir kultūrinius pokyčius ne tik Lietuvoje, bet ir aplinkui ją, prasmės klausimai iškyla nauja jėga. Aktyviai veikia globalizmo ideologija atvirai bei prisidengianti įvairiais pavidalais. Tačiau jos bendras matmuo yra progresizmas be šaknų su praeitimi ir tradicija. Įvedamas naujas kultas. Tai ne tik technologinis progresas, bet ir visko bendramatiškumas, tuo pačiu ir naujas žmogus bei nauja visuomenė.

Tačiau tiesa yra ta, kad humanitarinė kultūra negali egzistuoti be tradicijos. Ji negali atsirasti iš naujo – ji neišvengiamai yra istorinio konteksto dalis. O tradicijos yra labai konkrečios, o ne abstrakčios, kaip kad kokios žmogaus teisės. Tradicijos yra susijusios su atmintimi, tad jos gali priklausyti tautai, civilizacijai, religijai ir panašiai. Šiandien esame tapę liudininkais to, kad rūpestis kultūra kaip gyvenimo įprasminimu nyksta kaip gyvybinis poreikis.

Kuo ypatingas tas naujasis žmogus ir naujoji visuomenė?

Naujajam žmogui galioja „naujieji“ prasmės kriterijai. Tendencija tokia – viskas remiasi pragmatizmu, vartojimo kultu, tiesa matuojama funkcionaliai, visada turi būti akivaizdi nauda. Štai ir viešoje erdvėje – vien naudos kategorijos: socialinė, ekonominė, politinė, netgi kultūrinė nauda. Vadinasi ir kultūra turi atsipirkti. Jei ji neatsiperka, vadinasi projektas yra nevykęs. Naujasis žmogus gyvena ne kuo kitu, o projektais. Pats gyvenimas jau tapo projektu.

Bet projekcija yra ne kas kita, o nukreipimas į ateitį. Žmogus iš „čia ir dabar“ projektuoja save į ateitį. Tačiau šiandienė projekcija yra atsieta nuo klausimo „kas yra už žmogaus?“. Štai kodėl turime rimtus humanitarės kultūros pokyčius.

Bet šiai naujajai laiko dvasiai atsispirti reikia labai didelės stiprybės ir valios. Dabar viskas vyksta rinkos sąlygomis. „Visuomenė turi projektuoti save į veiklą, į paklausą“ – tai klestinti retorika. Vakarų pasaulio sekuliarizacijos procesai ne tik „atsikrato“ praeities religinių prietarų, bet ir radikaliai keičia žmogaus sampratą. Žmogus turi būti naudingas, todėl nėra ko orientuoti į ugdymąsi, – geriau į tam tikrą specialųjį mokymą, po kurio jis turi mokėti atlikti tam tikrą funkciją. Tokia visuomenė formuojama kaip mašina, kurioje žmonės nėra laisvi ir mąstantys. Jie atranda save tik kaip atliekantys tam tikrą darbą už tam tikrą atlygį.

Ar taip formuojama ir Lietuvos visuomenė?

Taip. Tačiau tokiu būdu formuojama visuomenė iš tikrųjų tampa anonimine neveiklia mase. Tą mes puikiai matome Lietuvoje – tas neveiklumas čia reiškiasi, visų pirma, politinės veiklos paralyžiumi ir merdėjimu. Tai turėtų kelti nerimą ir versti susimąstyti. Todėl ir jaunam žmogui šiandien reikia nemažai drąsos bei laisvės suvokti, kad studijuodamas humanitarinius dalykus, ugdydamas ne specifinius gebėjimus, o bendrą erudiciją, gali tapti labiau aktyviu bei įtakoti procesus visuomenės ir savo gerovei.

Tačiau akivaizdu, kad šito suvokimo negalima reikalauti apskirtai iš visų, kurie stoja į aukštąsias mokyklas. Bet lygiai taip pat ir negalima visiškai pasiduoti tendencijai, kad humanitariniai dalykai kaip filosofija ar istorija turi būti laikomi naujam žmogui nereikalingu, netgi pavojingu balastu, dėl kurio jis pradės uždavinėti kažkokius nepatogius ar naujajai visuomenei nekorektiškus klausimus.

Paminėjote, kad tai susiję su mokslais ir universitetais. Žinia, seniau universitete daug daugiau dėmesio buvo skiriama filosofijos, logikos studijoms. Šiandien pastarieji mokslai jaunimo tarpe dažniau laikomi „praktiškai nenaudingais“. Tačiau ar jaunimas kartais neklysta taip galvodamas? Ar tai neliudija apie radikaliai pakitusį mokslo ir ugdymosi suvokimą?

Reikia atstatyti klasikinį universiteto statusą. Anksčiau universitetas buvo elitinė mokykla, į kurią įstoja geriausieji. Dabar aukštasis mokslas yra masinis reiškinys visame pasaulyje. Tačiau Universitetu tikrai ne kiekviena mokykla turėtų vadintis. Jei tai jau universitetas, tai jis tikrai neturėtų rengti specialistų. Universitetas turi rengti ekspertus, žinovus, analitikus, turinčius gebėjimą spręsti apie žmonių veikimo priežastis ir galimas pasekmes. Juk daug sprendimų yra padaromi visiškai neracionaliai. Mąstymo kultūros dalykas ir yra suprasti šitą iracionalią pusę. Mąstymas skiriasi nuo galvojimo – galvočių pas mus labai daug. Jie prigalvoja įvairių projektų. Ir naudos prigalvoja. Kartais tai yra reikalinga, bet tai nėra tas pats kas mąstymas, reiškiantis visos veiklos prasmės ir atsakomybės supratimą. Taigi, humanitarinė kultūra yra ne kas kita, o nuo prasmės, vertybinių ir atsakomybės klausimų neatsiejamas mąstymas.

Štai tik tokiame kontekste galime išvysti šiandieninio universiteto ir visuomenes sąveikavimo kokybinį rezultatą. O jis nėra pats geriausias. Nes dabar didžioji dalis studijų programų daromos kuo patrauklesnės studentams, o kokybė tampa antraeiliu dalyku. Taip yra todėl, kad atsinešdamas savo krepšelį studijų programas finansuoja ne kas kitas, o būtent naujas studentas. Nepaisant to toliau girdime raginimus, kad taip ir turi būti, nes viską reikia palikti sutvarkyti rinkai. Betgi rinka nėra kažkoks gamtos dėsnis. Rinka yra kuriama žmonių. Turint tai omenyje, nesunku nuspėti, kad  studentų neva tai palaidotos programos kitais metais gali būti atgaivintos ir pristatytos rinkai visiškai nauju ir patrauklesniu pavadinimu.

Ar rengiamas filosofijos simpoziumas „Ad Fontes“ ir yra viena iš mąstymo kultūros gaivinimo formų?

„Ad fontes“ yra unikali tradicija, gimusi katalikiškosios Bažnyčios viduje. Tai yra katalikiškų šaltinių paieška bei autentiškos krikščioniškosios tradicijos pažinimo, jos reaktualizavimo intencija. Ji kilo ne Filosofijos fakultete, o katalikų bendruomenėje, tačiau Filosofijos fakultetas pradėjo ją globoti. Svarbu pažymėti ir tai, kad net dešimtmetį Kražiuose vykstanti „Ad Fontes“ akademija taip pat susilaukė ne tik Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio globos, bet ir dabartinio popiežiaus Benedikto XVI-ojo apaštalinio palaiminimo. Todėl suprantama, kad praeitais metais jubiliejinėje dešimtojoje savaitėje dalyvavo rekordinis dalyvių skaičius.

Na, o filosofijos simpoziumo idėja yra visiškai naujas dalykas. Ji kilo ne kur kitur, o būtent Kražiuose, bendraujant su „Ad Fontes“ akademijos organizatoriais. Šio simpoziumo poreikį greičiausiai padiktavo pati istorinė Filosofijos fakulteto misija – ugdyti laisvų piliečių mąstymą, siekti protingo sambūvio ir gerovės. Šiandien darosi akivaizdu, kad norint analizuoti mūsų visuomenės būklę, suvokti padėties gilumines problemas ir tuo pagrindu racionaliai veikti, instrumentinių ir metodinių priemonių nebepakanka. Būtina pažinti intelektualinį ir vertybinį mūsų savasties pagrindą.

Todėl tokių klasikinės filosofijos studijų ir platesnio jos pažinimo sklaidos už formalių filosofijos programų ribų idėja buvo svarstyta gana ilgai. Ieškota tinkamo formato, žvelgta ir vertinta sėkminga „Ad Fontes“ studijų patirtis Kražiuose.

Būtent taip ir buvo subrandinta filosofijos simpoziumo, kuriame kviečiame susirinkti pasirengusius mokytis bei diskutuoti auštosiose mokyklose studijuojančius jaunuolius, idėja. Šis renginys arba tiksliau – serija tematinių disputų kviečia ne tik pažinti mąstymo tradiciją, bet ir suvokti jos nepaprastą aktualumą šiandienai. Šį simpoziumą galima laikyti tam tikra klasikine laisvalaikio forma – kuomet žmonės užsiima saviugda ir asmenybės tobulinimu.