Kasmet pirmąją rugpjūčio savaitę būrį jaunimo iš Lietuvos, Latvijos, Rusijos ir kitų šalių į Kražių miestelį pritraukianti „Ad Fontes“ akademija šiais metais dalyvius kvies irtis gilyn į Bažnyčios tikėjimo slėpinių pažinimą. Pateikiame pokalbį su šio renginio iniciatoriumi Mindaugu Kubiliumi.

– Šalia „Ad Fontes“ pavadinimo pirma kartą atsirado žodis Mistagogija. Kas yra mistatogija?

Mistagogija yra tikėjimo patirties gilinimas. Šis graikiškas žodis būtent ir reiškia – įvedimas į tikėjimo slėpinius. Tikėjimas yra santykis su Dievu. O šį santykį mes išgyvename Kristaus Aukos sudabartinimo įvykyje, t.y. šventose Mišiose. Taigi mistagogija – tai mokymas sąmoningai ir pilnatviškai dalyvauti Bažnyčios liturgijoje. Ankstyvieji Bažnyčios Tėvai mums paliko įstabius mistagoginės katechezės tekstus. Štai šiuo tikėjimo gilinimo keliu ir norime eiti.

– Kodėl šiuometinė “Ad Fones” akademija pasirinko tokį tikėjimo gilinimo kelią?

Šiuo keliu nuosekliai žengiame jau dešimt metų. 2002 metais Kražiuose prasidėjęs „Ad Fontes” sąjūdis atsiliepė į Jono Pauliaus II kvietimą irtis į Dievo pažinimo gelmę. Siekėme ne tik tvirtinti grigališkojo choralo įgūdžius, bet ir gilintis į apaštalinės Bažnyčios Tradiciją, joje perduodamą tikėjimą. Nors ir patys netobuli, visgi ryžtingai žengėme tikėjimo pažinimo link.

Taip kaupėsi tikėjimo patirtis. Sulig Benedikto XVI „Summorum Pontificum“ paskelbimu 2007 m., „Ad Fontes” perėjo prie tradicinės Romos liturgijos, kuri pareikalauja itin sąmoningo tikinčiojo įsigilinimo. Taip pat ir Romos sinodas prieš kelis metus paskelbtu dokumentu „Sacramentum veritatis” pakvietė visuotinę Bažnyčia sugrįžti prie mistagoginės praktikos.

Nelikome nepastebėti ir paties Romos popiežiaus, kuris savo ypatinguoju palaiminimu įvertino mūsų pastangas atnaujinti Lietuvoje liturginę katechezę. „Ad Fontes“ plėtroje subrandinti veiksniai ir paskatino išgryninti mistagoginį „Ad Fontes“ formatą. Tiesiog nuoširdžiai siekiame kuo giliau ir pilnatviškiau susitikti su Dievu bei ruoštis Amžinybei. Ten mūsų tikrieji namai – dangiškoji Tėvynė.

– Šie metai popiežiaus Benedikto XVI-ojo paskelbti tikėjimo metais. Koks, Jūsų manymu, Bažnyčios gyvenimo nūdiena paskatino Šventąjį Tėvą tai padaryti? 

Šventasis Tėvas paskelbė Tikėjimo metus, nes nori atkreipti dėmesį į tikėjimo gilinimo ar net susigrąžinimo Bažnyčioje būtinybę.

Deja, kelis dešimtmečius Bažnyčia buvo įsivėlusi į klaidingų reformų kelią, o autentiško apaštalinio tikėjimo praktiką ėmė išstūminėti įvairiausi “dvasingieji” pakaitalai. Savo pontifikato pradžioje Benediktas XVI paskelbė, kad laikas nusigręžti nuo klaidingos II Vatikano Susirinkimo dokumentų interpretacijos ir gilintis į šio Susirinkimo dokumentus nuo Apaštalų laikų nepertraukiamai perduodamos Bažnyčios Tradicijos šviesoje.

Anot Popiežiaus, iš Šventosios Dvasios kylanti reforma negali skaldyti; atvirkščiai, ji nuosekliai plėtojasi tikinčiųjų tikėjimo stiprinimo ir sielų išganymo naudai. Šventojo Tėvo minties vedini ir pakvietėme žinomą liturgijos istoriką benediktinų vienuolį Alcuin Reid išsamiai supažindinti akademijos dalyvius su II Vatkano Susirinkimo liturgine reforma.

– Kuo mistagogija yra aktuali šiandien praktikuojančiam katalikui?

Mistagogija yra pilnatviška proto ir širdies kelionė į Dievo artumą. Žmogaus protas ieško nekintamo tvirtumo – Tiesos, o širdis – mylinčios pilnatvės, t.y. Meilės. Deja, šių dienų krikščionis yra vis dar dažnai maitinamas tikėjimo pakaitalais, trumpalaikėmis emocinėmis patirtimis.

Nieko keisto, gyvename intensyvaus vartojimo ir visokeriopo komforto troškimo laikais. Tuo tarpu tikėjimo tiesa, kad Šv. Mišios yra Auka, o pasiaukojanti meilė yra būtina tikėjimo praktika yra gerokai primiršti dalykai. Tokia užmarštis yra krikščioniui prapultis. Ir nėra kito kelio, nei kelias į tikėjimo slėpinių, t.y. sakramentų, pažinimą ir pilnatviško dalyvavimą Kristaus Aukoje.

– Kuo „Ad Fontes” gali sudominti ir mažiau praktikuojantį, tačiau tikėjimo ir savęs pažinimo galimybių ieškantį žmogų?

„Ad Fontes” yra ne tik tikėjimo pažinimas, bet ir liturginė patirtis. Tikėjimas veda ne tik į intelektualinį žinojimą, bet ir į Šventosios Dvasios patirtį. Intensyviai „Ad Fontes“ metu praktikuojamas liturginis ritmas, psalmių giedojimo šventas ritmas siūbuoja sielą Dievo Meilės glėbyje. Ir tuomet kyla gilus troškimas šią Meilę vis labiau praktikuoti.