1993 metų ankstyvą rugsėjį Romos popiežius Jonas Paulius II įžengė į Vilniaus Arkikatedrą baziliką. Nežinia, apie ką tuomet galvojo Šventasis Tėvas, ką jis tikėjosi išvysti. Matyt, nuo pasipriešinimo okupacijai ir tikėjimo liudijimo pavargusius veidus, tylius ir kantrius, bet tikėjimo pergalės šviesa spinduliuojančius lietuvius.

Įvadas

1993 metų ankstyvą rugsėjį Romos popiežius Jonas Paulius II įžengė į Vilniaus Arkikatedrą baziliką. Nežinia, apie ką tuomet galvojo Šventasis Tėvas, ką jis tikėjosi išvysti. Matyt, nuo pasipriešinimo okupacijai ir tikėjimo liudijimo pavargusius veidus, tylius ir kantrius, bet tikėjimo pergalės šviesa spinduliuojančius lietuvius.

Į Arkikatedrą įžengusį Šventąjį Tėvą Lietuvos kunigija, vienuoliai ir vienuolės pasitiko džiaugsmingais plojimais. Staiga pro aplodismentų bangą prasimušė ramus vargonų akordas, ir 80 jaunų balsų kildino kilnią giesmę „Tu es Petrus“[1]. Šie jauni žmonės – tai grigališkųjų chorų giesmininkai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kretingos, Nidos ir t.t.

Šia lotyniškąja giesme daugelis Lietuvos jaunimo tarpe kunigiškus šventimus ir vienuoliškus įžadus priėmusių brolių ir seserų liudijo Šventajam Tėvui ir pasauliui, kad Lietuva išlaikė savo katalikiškąją lotyniškąją tapatybę. Kiek vėliau tuometinis apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas J. M. Garcia pasakojo, kad popiežius, girdamas atlikimo grožį, buvo giliai sujaudintas. Ir patys apeigų metu matėme ašaras Šventojo Tėvo akyse: Lietuva, šiaurinis Romos legionas,[2] liudijo pergalės triumfą savo Cezariui.

Mažai kas tuomet žinojo, kad grigališkojo choralo atkūrimo Lietuvoje sumanytojai buvo jaunuolių ir berniukų choro „Ąžuoliuko“ išugdyti vyrai. 1989 metais trys „ąžuoliukai“ ir dar keli muzikantai Arkikatedroje įkūrė pirmąjį po Nepriklausomybės atgavimo grigališkojo giedojimo ansamblį „Cantores capellae s. Casimiri“ ir pradėjo reguliariai giedoti sekmadienio pamaldose, o ilgainiui ir aktyviai skleisti šį giedojimą Lietuvoje.

Melo ir destrukcijos metu “Ąžuoliukas” mums buvo ta šviesos oazė, kur įgavome dvasinius pamatus, o per muziką susilietėme su krikščioniškosios Europos vertybėmis bei supažinome su pačiu grigališkuoju choralu. Iš tiesų, teisinga būtų pasakyti, kad lotyniškojo liturginio giedojimo atgaivinimo Lietuvoje pagrindus padėjo būtent „Ąžuoliuko“ mokykla. Be jos šis judėjimas nebūtų įgavęs tokio vystymosi pagreičio. Taigi Lietuvos patirtis vėl įrodo, kad grigališkasis choralas ir berniukų schola cantorum tūkstantmetė tradicija yra neatsiejamai susijusios.

Dabar grigališkąjį choralą Lietuvoje giedančios scholos tęsia šią tūkstantmetę giedojimo tradiciją. Ypač reiktų pažymėti jau virš dešimt metų Kražiuose vykstančią grigališkojo choralo ir Bažnyčios tradicijos studijų savaitę “Ad Fontes” (Šaltinių link). Būtent šioje savaitėje grigališkasis choralas atrado savo tikruosius namus: tradicinę, t.y., nepertraukiamai ir organiškai besivystančią, Romos liturgiją, kuri sulig 2007 m. Benedikto XVI motu proprio „Summorum Pontificum“ atgimsta iš nepelnytos užmaršties. Iš šio judėjimo kilusi Vilniaus Universiteto „Schola Cantorum Vilnensis“ kassavaitinėje liturginėje tarnystėje atlieka grigališkąjį choralą kaip įgalinantį aktyvų sielų dalyvavimą (actuosa participatio) Kristaus Aukoje.

                        Metodinės pastabos: sakralinės muzikos supratimo prielaidos

 Grigališkasis choralas iš pirmo žvilgsnio yra vienas iš daugelio muzikinių žanrų turtingame Vakarų muzikiniame palikime. Visgi šis giedojimas turi išskirtinę vietą šiame palikime pirmiausiai dėl to, kad jis yra visos Vakarų klasikinės muzikos šaltinis. Pabandykime pagrįsti grigališkojo choralo išskirtinumą.

Tam, kad suprantamai ir adekvačiai prisiartintume prie šio muzikinio fenomeno pamatų, (neprimesdami išankstinių muzikologinių tiesų, kurios dažnai labiau palaidoja nei išryškina muzikos esmę), pabandykime dar kartą apibrėžti pačias elementariausias sampratas, kurių dėka mums atsiskleis ir grigališkojo choralo pirminis spindesys.

Taigi kas yra muzika?

Muzika pačia plačiausiąja prasme yra garsinė žmogaus sielos virpesių raiška, darniai išreiškianti tam tikrą apibrėžtą ir individui bei bendruomenei aktualią prasmę. Gestai, kalba, raštas, muzika – tai prigimtinės saviraiškos, taigi ir savęs supratimo[3] bei komunikacijos priemonės.

Muzika yra tobuliausia savęs pažinimo ir išraiškos priemonė. Kodėl? Muzika yra įvairiais būdais kildinamų garsų darna, kuria išreiškiama artikuliuota prasmė ar tik jos pajauta. Būtent prasmė, išreiškiama garsų darnoje, išraiškingiausiai ir paveikiausiai perteikia su nieku šioje žemėje nesulyginamą sielos grožį. Balsu reiškiamu garsu skleidžiasi žmogaus sielos dermės, t.y., tos harmoninės įtampos, kurias ir vadiname grožio vardu.

I Apibendrinimas: Muzika yra garsų dermėje įkūnijama ir grožio vardu įvardijama prasmė.     

Visada ir visur žmogus savąjį būvį, rūpestį juo siekė ištarti bei įprasminti garsine derme. Įsisąmonintas archetipines, t.y., pamatines ir bendriausias savojo žemiškojo būvio prasmes žmonės išreiškia individualioje ar bendruomeniškai sutelktoje kūryboje. Taip gimsta konkrečios žmonių bendruomenės mastu priimtinos melodinės dermės, kurių ilgaamžiškumą nulemia jų prasminės savasties gelmė.

Tokiu būdu išsivystė folkloras, išdainuojantis bendruomenei savastingas  pamatines prasmes ir palaikantis jos gyvenimo ritmą. Sudėtingėjant visuomenės gyvenimo formoms, klostėsi kompozicine bei melodine prasme sudėtingesnė, įvairesnė muzika.

Vienas svarbiausių tradicinės visuomenės bruožų yra religinis kultas, kurio plėtra tapo itin įkvepiančiu muzikinės kūrybos akstinu. Civilizacijos keliu žengiančios istorinės visuomenės turėdavo išpuoselėtą religinį kultą su savitu ritualinių giesmių ciklu, kurį atlikdavo profesionalių giesmininkų luomas.

II Apibendrinimas: Garsinės, arba muzikinės, kompozicijos tradicinėse civilizuotose visuomenėse tarnauja bendruomenei, kuri save įprasmina per visuomeninį bei religinį ritualą.

III Apibendrinimas: Muzikinės formos atsiranda atliepiant žmogaus būvio prasmės išreiškimo poreikį – kuo labiau išgyvenama prasmė, tuo gražesnė yra muzika. Tai yra neabejotinai pamatinis muzikos atsiradimo ir jos atlikimo, būtent žmogaus būties prasmės įgarsinimo principas.   

Ritualinė muzika vystėsi lygia greta su garbinimo formų (kaip pastarųjų išraiška), o kartu ir su religinės doktrinos tobulėjimu. Galime išskirti religinio ritualo, o tuo pačiu ir ritualinės muzikos vystymosi lygmenis:

(i) Bendruomenė susitelkusi apie fetišą (primityvi gentinė santvarka).

(ii) Bendruomenė susitelkusi šventykloje apie dievinamą stabą (senųjų civilizacijų religijos).

(iii) Bendruomenės nariai susitelkia apie savo sielos vidujybę ir išgelbėjimą (apreikštosios arba pranašų religijos, būtent trys didžiosios monoteistinės religijos:  judaizmas, krikščionybė ir islamas; dvasinį matmenį siekiančių vidinio žmogaus gyvenimo būdo doktrinos, budizmas).

Pagal aptartą prasmės įgarsinimo ir atlikimo principą kaip muzikos atsiradimo priežastį galima sakyti, jog kuo labiau religija ugdo kilniąją žmogaus sielos sklaidą, tuo gražesnė yra ir religijos įkvėpta muzika. 

Taigi pagrindinis klausimas, tiriant vienos ar kitos religinės tradicijos apeiginę muziką, yra šis: kiek viena ar kita religija atsako į pamatinius žmogaus būties poreikius ir kokiu būdu jis juos realizuoja?

Grigališkasis choralas atsiranda ir vystosi kaip lotyniškosios krikščionybės dalies, t.y., Romos katalikybės, apeiginė arba liturginė muzika. Šio sakralinės muzikos kilmės būdas ir apibrėžia grigališkojo choralo susiformavimo ir atlikimo principus, kuriuos bandysiu čia išdėstyti.

Grigališkojo choralo supratimo bei įsisavinimo prielaidos

Pagal mūsų išdėstytas bendrąsias prielaidas grigališkajam choralui suprasti ir įsisavinti privalu atsakyti į šiuos klausimus :

(i) kokį turinį atskleidžia krikščionybė žmogaus sieloje, t.y., kas yra Kristaus Evangelija?

(ii) kokia yra krikščioniškojo ritualo esmė?

Taigi pirmiausia (i) kas yra krikščionybė ?

Kristaus mokslas telpa į šiuos apaštalo šv. Jono žodžius:

“Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa” (Jn 1,1-4).

“Tas Žodis tapo kūno ir gyveno tarp mūsų. Mes matėme Jo garbę, garbę vienatinio Tėvo Sūnaus” (Jn 1,14).

“Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo vienatinį Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. […] Iš to pažįstame, kad pasiliekame jame, o jis mumyse: jis yra mums davęs savosios Dvasios. […] Kas išpažįsta, jog Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir tas Dieve pasilieka. Mes esame pažinę ir įtikėję meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame” (1 Jn 4, 10.13.15-16).

Vienintelė religija skelbia Dievo įsikūnijimą – Dievo tapimą žmogumi faktą. Krikščionybė yra Dievo įsikūnijimo religija. Jos esmė yra ta, kad Dievas dėl savo begalinės Meilės atsidavė savo mylimajai žmonijai. Dėka savo prigimties, būtent atsiduodančios Meilės dėka Dievo Sūnus Kryžiaus Auka atpirko žmoniją ir ją pašventino. Nuo tada atpirktoji žmonija yra įkrikštyta į Kristaus Kūno Auką ir priklauso Dievui. Jai mirtis nebegalioja. Giesmių giesmė, gražiausia poezijos knyga Biblijoje, perduoda Kristaus meilės savo Bažnyčiai žinią moters ir vyro – sužadėtinio pokalbio su sužadėtine – meilės kalba: “Tepabučiuoja jis mane savo lūpomis! Juk tavo meilė malonesnė negu vynas, negu tavo brangiojo aliejaus kvapas! Tavo vardas – palieti kvepalai, užtat tave mergaitės myli. Pasiimk mane! Skubėkime! Vesk mane, karaliau, į savo kambarius” (Gg 1,1-4).

Per savo Auką, t.y., atsiduodančią meilę Dievas priglaudė mylimą žmoniją prie savoje šventumo. Tai reiškia, kad Dievo prisiimta žmogiška prigimtis tapo žmonijai tiltu į jo dieviškumą. „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu“, – taip savo begalinę nuostabą šiąja paslaptimi glaustai ir kartu esmingai išbyloja ankstyvosios Bažnyčios tėvai.  „O admirabile commercium!“ (O, nuostabusis apsikeitime), – antrina liturginė giesmė.

Atsiduodančią Dievą meilę atpažįstame ne tik Jo įvykdytame atpirkime, bet ir pašventinime – Dievas įsileido žmogaus prigimtį į savo – švč. Trejybės asmenų- vidinį gyvenimą. Įsikūnijęs Dievas, prisiėmęs žmogaus prigimtį, tuo pačiu atskleidžia ir savo vidinę prigimtį: pakrikštytas Kristaus mirtyje ir prisikėlime, t.y. krikščionis, dalyvauja dieviškoje prigimtyje (žr. 2 Pt 1,4).

Išganymo logika, kurioje atsiskleidžia Dievo meilės prigimtis, yra ši: Jis prisiima žmogaus prigimtį, o kartu ir nuodėmės prakeikimą, neprarasdamas savosios dieviškosios prigimties; Jis miršta ant Kryžiaus ne tik kaip žmogus, bet ir kaip Dievas, žmogaus prigimties vardu užmokėdamas žmonijos kalčių skolą; ir mirdamas kaip žmogus Jis kaip Dievas „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2,8 ); o šiame Jo nusižeminime ir atsidavime atpažįstame, jog Jis yra Meilė, nes meilė yra ne „dvasingos“ būsenos, bet konkretus meilės įvykis: „nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,13); aukodamasis kaip Dievas ir miręs žmogiškai, Jis, Dievas, prisikelia ir savo dieviškosios prigimties šviesa – Šventąja Dvasia – pašventina žmogaus prigimtį ir įgalina ją dalyvauti Sūnaus gyvenime su Tėvu amžinybėje, t.y., vidiniame švč. Trejybės asmenų gyvenime. Šventų Mišių metu iškėlęs konsekruotą Ostiją, kunigas išbyloja vidinį krikščionio gyvenimą Švč. Trejybėje: “per Jį [Sūnų], su Juo ir Jame, tau, Visagali Dieve Tėve su Šventąja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius. Amen.“

Vadinasi ir krikščioniškojo kulto, t.y., liturgijos, esmė yra Kristaus mirties ir prisikėlimo sudabartinimas per matomuosius ženklus- sakramentus. Didžiausias jų yra aktualusis Kristaus mirties ir prisikėlimo ženklas – švč. Eucharistijos sakramentas (t.y., Šv. Mišios).

IV Apibendrinimas: Dievo Sūnaus mirties ir prisikėlimo slėpinyje apreiškiama žmogui Dievo prigimtis, o tuo pačiu žmogaus prigimtis persmelkiama Jo dieviškumu.

V Apibendrinimas: Šventosiose  Mišiose, o taip pat ir litų liturginių apeigų metu įvyksta Dievo Sūnaus mirties ir prisikėlimo sudabartinimas, per kurį mes įžengiame į Dievo prigimties amžinąją dabartį – bendrystę ir bendravimą su Švč. Trejybės asmenimis (žr. 1 Jn 1,4).  

Šventasis Raštas – giesmės formos ir raiškos pagrindas

Šventasis Raštas, arba Dievo įkvėptas tekstas, atpasakoja Dievo meilės apsireiškimo žmonėms istoriją. Pats Dievas Šventuoju Raštu kalba mums, bylodamas apie savo Meilės dabartį mums. Kaip Dievo buvimo su mumis ir mumyse dabarties dokumentas Šventasis Raštas atspindi žmogaus perkeitimo Šventojoje Dvasioje slėpinį. Todėl Šventojo Rašto tekstai tampa krikščionio apeigų maldų tekstų pagrindu, nes būtent jie, apreikšti Šventosios Dvasios, išreiškia giliausius Dievo Dvasios paliestos sielos virpesius. Ypač psalmių tekstai išreiškia visą su Dievu vienybės ieškančio žmogaus dvasinių jausmų skalę.

Tai paaiškina ir apeiginio, arba liturginio, giedojimo kilmę. Šventosios Dvasios įkvėptas, Šventasis Raštas talpina savyje visą dieviškojo tapsmo mumyse prasmę. Skaitomas Dievo Žodis yra išgyvenamas asmeniškai kaip Dievo meilės kreipinys čia ir dabar. Išgyventa šventoji prasmė sukelia dvasinį jutimas, kuris kildina melodinę prasmės raiškos formą. Bendruomenėje šis Dvasios įtakojamas jutimas ilgainiui tapo atpažįstamas ir pripažįstamas visuotinai. Taigi ir jo melodinė raiškos forma bendruomenės istorijoje tapo išgryninta kaip visuotinai priimtina forma. Taip gimė sakralinio, arba šventojo, giedojimo melodijos. Lygiai tuo pačiu principu šios melodijos tapačiai sakralinei teksto prasmei yra išgiedamos liturgijos metu. Taip sieloje gimsta Šventosios Dvasios įkvėpta sakramentinių apeigų šventoji, arba sakralinė[4], giesmė.

VI Apibendrinimas: Sakralinės giesmės susiformavimo principas yra Dvasios įkvėptas tekstas: Dvasios įkvėpta prasmė kildina melodinę išraišką.

Iš čia kyla svarbi išvada:

VII Apibendrinimas: Šventojo Rašto maldingas skaitymas ir supratimas yra grigališkojo choralo susiformavimo ir atlikimo principai[5].

Grigališkojo choralo istorinė kilmė

Krikščionybės aušroje didieji patriarchatai kildino savus sakralinius giedojimus vietine kalba, tame tarpe ir graikų. Išvertus apeigų ir Šventojo Rašto tekstus iš graikų į lotynų kalbą, pradėjo vystytis savita apeiginių tekstų melodinės ištarties tradicija. Lotyniškoje erdvėje apie didžiuosius bažnytinius centrus susiformavo keli apeigų, vadinasi ir sakralinio giedojimo, tipai: (i) ambrozietiškasis, arba Milano patriarchato, (ii) Galijos, (iii) mozorabiškasis, arba ispaniškasis, ir (iv) Romos giedojimas. Sumišęs su Galijoje vyravusiu sakraliniu giedojimu ir paveldėjęs Grigaliaus Didžiojo vardą, šis giedojimas imtas vadinti grigališkuoju choralu. (Senasis Romos giedojimas ilgainiui išnyko.) Kadangi pastarosios mokyklos rėmėsi tais pačiais aukščiau išdėstytais principais, todėl šiose mokyklose suformuotas sakralinio giedojimo formos buvo gana artimos.

Grigališkojo choralo nekūrė individualūs kompozitoriai. Amžių bėgyje, naudojant vieną ir tą patį tekstą apeigose, krikščionių kantorių mokyklos (schola cantorum) išgrynino pastarojo melodinę formą. Dvasios įkvėptą grigališkąjį choralą lotynų apeigų krikščionys atlieka iki šiol ir atliks iki antrojo Kristaus atėjimo, kai mūsų žemišką giedojimą nustelbs angelų chorai, o mes, galutinai Dvasios perkeisti, įsiliesime į dangiškosios Bažnyčios amžinai naują giesmę- Cantate Dominum canticum novum, quia mirabilia fecit – Giedokite Viešpačiui naują giesmę, kadangi padarė stebuklus.

VIII Apibendrinimas: Grigališkasis choralas kaip Dvasios įkvėpta melodinė apeigų raiškos dalis iš esmės yra įgalinimo dalyvauti Kristaus Aukos (mirties ir prisikėlimo) sudabartinimo priemonė.  

[1] Grigališkojo choralo antifona, kurioje išgiedami Kristaus žodžiai apaštalų vadui: „Tu esi Petras, [uola], ant šios uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“ (Mt 16,18).

[2] T.y. labiausiai į šiaurę nutolusi katalikiška valstybė.

[3] Reikšdamasis žmogus ne tik išreiškia save kitam. Pirmiausia jis pats savyje artikuliuoja išreikštiną prasmę.

[4] Lot. sacrum – šventa.

[5] Verta pabrėžti, kad grigališkojo choralo kaip išgiedoto sakralinio teksto tiek susiformavimo, tiek atlikimo būdas yra tas pats.

Parengė Mindaugas Kubilius, 2005 – 2012