“Ad Fontes“ akademijos dalyvius kviečiame studijuoti šį tekstą, kuriame yra parašyti grigališkojo choralo mokymosi principai. Pagal šį metodą “Ad Fontes“ metu vyks repeticijos, kurių metu pasirengsime Kristaus Aukai. Netrukus pradėsime siųsti liturginių giesmių meditacijas.

***

Grigališkasis choralas yra Dievą garbinimo išraiška. Tokia yra jo kilmė ir tikslinga ypatybė.[1]  Jis kyla iš Šventosios Dvasios atpirkto žmogaus sieloje dvelksmo ir pasireiškia kaip savo Kūrėją ir Išganytoją garbinančios sielos meilės aktas. Krikščionio giesmė yra įsibuvimo į Šventąją Dvasią, kuri per įsikūnijusio Sūnaus Auką priartina mus prie Tėvo ir įgalina vertai dalyvauti Švč. Trejybės prigimtyje, išraiška. Būtent įsikūnijusio Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus Auka atskleidžia Dievo Meilės prigimties dabartį. Grigališkasis choralas kaip lotyniškų apeigų garbinimo balsinė išraiška pilnavertiškai skleidžiasi tik lotyniškoje liturgijoje – ten, kur ir kilo. Kitaip tariant, jis yra tapatus apeigoms kaip pastarųjų tekstinės prasmės melodinė išraiška.[2]

Apeigų tekstų melodinės raiškos kildinimo tikslas ir yra pasekmė troškimo geriau dalyvauti Kristaus Aukoje ir, todėl, išgyventi šventąją Dievo prigimtį – Švč. Trejybės Asmenų bendrystę. Čia ryškėja giesmininko tarnystė paskirtis: kuo tobuliau pačiam dalyvauti Kristaus Aukoje, o tuo pačiu labiau padėti besimeldžiančios bendruomenės nariams individualiai ir bendruomeniškai įsibūti Joje.

Kas yra šis įdvasinantis dalyvavimas, arba actuosa participatio, (plg. 1 Pt 1,3-4, 2 Pt 1,4) Švč. Trejybės asmenų bendrystės (plg. 1 Jn 1,3) dabartį atskleidžiančioje Kristaus Aukoje? Atsiduodančia meile vienydamiesi su Kristaus Auka gyvenime ir liturginėje praktikoje, vienijamės su amžinąją ir įstabiąją Švč. Trejybės Asmenų atsiduodančia vienybe. Ši vienybė (mistiškai pavaizduota A. Rubliovo ikonoje) yra amžinojo gyvenimo esmė ir krikščionio žemiškojo gyvenimo tikslas bei aktualus gyvenimas „per Kristų mūsų Viešpatį“ sakramentinės praktikos būdu. Dievo malonės išrinkimu Kristaus Aukoje ir, tuo pačiu (simul), Švč. Trejybės gyvenime dalyvaujame visa savo žmogiškąja būtimi ir galiomis.

Balsinėje dermėje šių galių išraiška yra pati aukščiausia, t.y. reikalaujanti daugiausiai pastangų. Todėl šventąjį giedojimą giedantys giesmininkai taip pat atlieka tikinčiųjų bendruomenės narių įdvasinančio dalyvavimo Kristaus Aukoje įgalinimo tarnystę. Profesionalus šventumo siekį praktikuojančių giesmininkų giedojimas (kuris yra šventumo per apčiuopiamą grožį sklaida) sutelkia tylomis besimeldžiančių ir save aukojančių tikinčiųjų sielas ir padeda labiau išgyventi Šventosios Dvasios, kurioje ir yra aukojama Kristaus Auka, veikimą.

Liturginį giedojimą giedančio giesmininko pasirengimas turi būti tik malonės būsenoje teįmanomas sąmoningas susitelkimas Šventosios Dvasios įkvėpto teksto prasmėje ir pastarojo išgiedojimas kuo profesionaliau, t.y. gražiau, sutinkamai su Dievo duotu balsinės raiškos talentu.

Sielos susitelkimas Dievo šventumą atspindinčioje įkvėpto teksto prasmėje yra mistagoginė praktika. Mystagogia yra žengimas į bendrystę su Dievu jo slėpiniuose, t.y. sakramentuose[3]. Šventojo Rašto, o tuo pačiu ir Rašto įkvėpti liturginiai tekstai yra priemonė tikinčiajam susitelkti jo pačio sieloje dvelkiančioje Šventojoje Dvasioje (plg. Rom 8,15)[4].  Todėl giesmininkui privalu ne tik suprasti literatūrinę giesmės teksto prasmę bei mokėti išpildyti jo melodinę išraišką , bet taip pat įsigilinti į dvasinę teksto prasmę ir susitelkti aktualiame Šventosios Dvasios dvelksme.

Kokiu būdu? Būdą nurodo pati Bažnyčios maldingumo tradicija ir joje išgrynintas Šventojo Rašto meditavimo būdas lectio divina (dieviškasis skaitymas).[5] Iš tiesų, dieviškasis skaitymo būdas ir kildina grigališkąjį choralą. O jo kildinimo būdas yra tapatus jo atlikimo būdui.[6]

Tad lotyniškųjų apeigų giesmininkui dera pritaikyti lectio divina metodą grigališkojo choralo giesmių išmokimui ir kuo tobulesniam liturginės tarnystės išpildymui. Kitaip tariant, šį tradicinį susitelkimą (lectio divina) Šventojoje Dvasioje per įsigilinimą į Dievo šventumą atspindinčią Rašto prasmę dera praktikuoti kaip šventąją prasmę išreiškiančių liturginių melodijų išmokimo būdą.

Tad liturginę tarnystę vykdančios schola cantorum pasirengimo būdas yra šis:

Lectio (skaitymas):

Raiškus ir ritmingas lotyniškojo teksto skaitymas. Tokiu būdu giesmininkas įsisavina formą, t.y. išgyvena balsiniuose-priebalsiniuose sąskambiuose (fonetika), žodžių dermės (sintaksė) ritme bei dinamikoje ryškėjančią prasmę. Ši praktika įgalina schola cantorum giesmininkus susitelkti teksto formos išpildymo labui.

Meditatio (mąstymas):

Teksto dvasinės prasmės išsiaiškinimas ir asmeninis įsigilinimas tyloje.

Oratio (maldavimas)

Teksto formos ir prasmės visuminis įsisavinimas. Tekstas yra schola cantorum giesmininkų pakartotinai rečituojamas iki jie išmoksta tekstą atmintinai, ir pasiekiamas deramas susiklausymas bei vienybė teksto raiškoje ir maldingoje nuostatoje.

Šios trys giesmės teksto įsisavinimo pakopos parengia giesmininką ir visą schola cantorum tolesniam mokymuisi. Kruopštus dvasinis ir profesionalus (pagal galimybių lygį) muzikinis pasirengimas veda į tobulą giesmės ir, tokiu būdu, liturginės giesmininkų tarnystės išpildymą Dievo garbei Šventų Mišių ir liturginių valandų metu.

Contemplatio (Dievožiūra)

Giesmės išpildymas liturgijoje.


[1] Žr. Mindaugas Kubilius  „Grigališkojo choralo susiformavimo ir atlikimo principai“.

[2] Ten pat.

[3] Žr. Mindaugas Kubilius „Mistagogija“.

[4] Žr. Mindaugas Kubilius „Šventojo Rašto supratimas“.

[5] Žr. Mindaugas Kubilius „Lectio divina“.

[6] Žr. Mindaugas Kubilius „Grigališkojo choralo susiformavimo ir atlikimo principai“.

Reklama