Kviečiame studijuoti “Ad Fontes“ savaitės metu liturgijoje giedamų giesmių meditacijos tekstus.

 IX liturginė savaitė po Šventosios Dvasios atsiuntimo

Mistagogija
 
Ašinė gija

Kolektos malda: „Viešpatie, lai būna atviros tavojo gailestingumo ausys maldaujančiųjų maldoms; ir kad prašantiems suteiktum, ko jie trokšta (desiderata), įgalink juos (fac eos) prašyti to, kas tau patinka (tibi sunt placita).“

Viešpats neišpildo prašymo, kurio pats žmoguje neįgalina. Tik Dievo įgalintas prašymas yra vertas išpildymo. Nes tik bendrystę su Dievu tvirtinantis prašymas įgyvendina Kūrėjo Meilės įgalinamą žmogaus prigimties gerovę. Iki šėtono įvykdytos apgavystės ir žmogaus pirmojo nepaklusnumo – prigimtinės nuodėmės (Pr 3) žmogus Dievo akivaizdoje buvo tiesus (rectus) ir teisingas (iustus). Kaltės nesutepto žmogaus troškimai buvo jo kildinami iš Dievo sukurtos ir žmoguje įstatytos prigimties. Po prigimtinės malonės iškreipimo, t.y. nuodėmės, žmonija sunkiai beatpažino savąjį Kūrėją. Todėl ir žmogaus gerovės troškimai dažniausiai neatitinka nei Dievo sukurtos žmogaus prigimties,  nei Dievo, kuris nuolat įgalina žmogų jo buvime, valios. Dievas dovanoja savo gailestingumą ir pašventinimo malonę tik jam paklūstantiems ir jo Meilės Aukai suklususiems. Todėl mes ir prašome, kad pirmiausiai Viešpats savo malone atstatytų būtiną žmogui suklusimą, ir mes atpažintume Jį ir tai, kas tikra mūsų prigimčiai, kilniai trokštama (desiderata) ir, todėl, Viešpačiui miela (placita).

Skaitiniai

Epistolė (1 Kor 10,6-13) išryškina priešpriešą tarp žmogaus prigimties iškrypimo ir, vadinasi, susiniekinimo bei stovėjimo tvirtai ir tiesiai Dieve išganymo (arba Bažnyčios) laike: „Broliai: Tie įvykiai yra mums pavyzdžiai, kad negeistume blogio, kaip anie geidė. Nebūkite stabmeldžiai, kaip kai kurie iš jų, – kaip parašyta: “Tauta sėdosi valgyti ir gerti ir kėlėsi žaisti” (…) Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdžiai, ir užrašyti pamokyti mums, gyvenantiems amžių pabaigoje. Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nekristų. (…)“ (1 Kor 10,6.11-12).

Šventosios Evangelijos pagal Luką tęsinys (19, 41-47) Jeruzalės miesto metafora perteikia tiesą apie tiesią sielą ir su Dievu susibūnančių žmonių bendrabūvį. Viešpats apverkia mylimą, bet nuo Dievo nusigręžusį žmonių miestą Jeruzalę. Todėl miestą puls priešai, dvasine prasme – šėtoniškos jėgos. Tuomet Viešpats įžengia į sielos vidujybę (Jeruzalės šventovę), ją išvalo nuo iškrypusių pasaulio troškimų (prekeivių) ir ten skelbia Tiesą apie Dievą ir žmogaus išganymą. Dievo Žodis, visa sukūręs ir visa pašventinąs, apsigyvena žmogaus širdyje ir ten klesti.

Giesmės
INTROITAS

Ecce, Deus, ádiuvat me, et Dóminus suscéptor est ánimae meae: avérte mala inimícis meis, et in veritáte tua dispérde illos, protéctor meus, Dómine. Ps. Deus, in nómine tuo salvum me fac: et in virtúte tua líbera me. (Ps. 53, 6. 7 et 3)

Štai, Dievas padeda man, ir Viešpats yra manosios sielos palaikytojas; atsuk blogius prieš mano priešus ir savojoje tiesoje išsklaidyk juos, Viešpatie, mano gynėjau. Ps.Dieve,savajame varde mane išganyk ir savo galybėje išlaisvink mane.  (Ps. 53, 6. 7 ir 3) 

Dievas yra manasis įgalintojas. Jis sukūrė mane ir yra manosios gyvasties pagrindas (susceptor est animae meae). Sielos pasitikėjimas yra pagrįstas tikėjimo patirtimi ir tvirtu žinojimu. Todėl ir šis sielos prašymas kyla iš Dievo valios, visuomet remiančios sielos gerovę. Toliau siela, įgalinta Dievo malonėje įsibūti, prašo, kad blogio jėgos sudužtų niekyje tiesos, t.y. Dievo remiamos sielos, akivaizdoje. Prašymo išrišimas kreipiniu „mano gynėjau, Viešpatie“ (protector meus, Domine) perteikia Dievo kaip tiesos ir pagrindo patirtį. Tuo tarpu psalmės eilutė perteikia Dievo vardo (in nomine tuo) galybę (in virtute tua), išlaisvinant sielą būviui Dievuje.

GRADUALAS
 

Dómine, Dóminus noster, quam admirábile est nomen tuum in univérsa terra. V. Quóniam eleváta est magnificéntia tua super coelos. (Ps. 8, 2)

Viešpatie, mūsų Viešpatie, koks įstabus yra tavasis vardas visoje žemėje. V. Kadangi tavoji didenybė yra iškelta virš dangų. (Ps. 8, 2)

Mūsų Viešpaties vardas (nomen tuum) yra pagrindžiantis visą apčiuopiamą Šiapusybę (in universa terra) ir apgaubiantis visą dvasinę Anapusybę (super coelos). Dievo vardas įvardija ir įgalina visa būtį, visą sukurtąjį visetą. Jis yra įstabioji didenybė (magnificentia). Tikintis patiria Dievo vardą kaip malonės dovanotą ir kartu prigimtinį prasmenį. Tai laimę ir džiaugsmingą (šioje giesmėje perteikiamą) nuostabą (quam admirabile) teikiantis žinojimas. Todėl išimtinai savas yra mano ir mūsų visų Viešpats (Dominus noster), į kurį kaip į savą ir kreipiamės – Domine!

ALELIUJA

Alleluia. V. Éripe me de inimícis meis, Deus meus: et ab insurgéntibus in me líbera me. (Ps. 58, 2)

Aleliuja. V. Išplėšk mane iš mano priešų, manasis Dieve, ir nuo kylančių prieš mane išlaisvink mane. (Ps. 58, 2)

Dievo vardo pašlovinimas  – garbinimo šūkiu Alleliuja! – čia skleidžiasi prašymu išvaduoti (eripe) bei išlaisvinti (libera) iš blogio jėgų (inimicis), nenumaldomai prieš sielą sukylančiųjų (insurgentibus). Liturginė melodija atskleidžia nuolatinę tikinčios sielos kovos – prieš blogį ir už savo prigimtinę laisvę Dievuje – būsenos dinamiką.

OFERTORIJUS 

Iustítiae Dómini rectae, laetificántes corda, et iudícia eius dulcióra super mel et favum: nam et servus tuus custódiet ea. (Ps. 18, 10. 11 et 12)

Viešpaties įstatai teisūs, džiuginantys širdis, ir jo sprendimai saldesni už medų bei medų iš korio, nes ir tavasis tarnas juos sergės. (Ps. 18, 10. 11 ir 12)

Teisingumas (iustitia) pirmiausia reiškia Kūrėjo įstatytą Jo paties santykį su žmogumi ir visu būties visetu. Šioje giesmėje išgiedama atstatyto ir malone šventinamo santykio patirtis. Tvirtinamas santykis pasireiškia per suklusimą Dievo valios sprendiniams (iudicia) ir jų vykdymą. Širdis (cor) – Dievo Meilės raiškos žmoguje vieta (locus) – džiūgauja (laetificantes) šiame santykyje ir patiria jį kaip palaimingą ir su jokia kita malonia patirtimi nelygstamą (super mel et favum) būseną. Ryžtingai (nam) Dievo valiai klūstantis ir ją vykdantis žmogus (servus) šį santykį saugos (custodiet).

KOMUNIJA

Qui mandúcat meam carnem, et bibit meum sánguinem, in me manet, et ego in eo, dicit Dóminus. (Io. 6, 57)

„Kas valgo manąjį kūną ir geria mano kraują –  manyje pasilieka, ir aš jame“, – sako Viešpats. (Jn 6, 57)

Santykio su Dievu atstatymas yra įsibuvimas Dievuje. Žmogui tai reškia jį įgalinančio ir aktualiai žmogaus sielos šerdyje dvelkiančio Prado/Dievo įsisavinimą. Pilnavertiškai Dieve įsibūname tik dalyvaujant Dievo prigimties žmogui Atskleidime – Švč. Eucharistijos Aukoje. Būtent ją šioje giesmėje ir prisako Viešpats.

Parengė Mindaugas Kubilius

Reklama