Mieliems skaitytojams pristatome antrą VU prof. Vytauto Radžvilo paskaitos, skaitytos 2011 m. vasarą, Kražiuose, „Ad Fontes“ akademijos metu, dalį.

Yra toks Europos apibūdinimas: Europa yra kontinentas ir istorinė epocha. Bet ir šio apibūdinimo nereikėtų suprasti vadovaujantis jau minėta natūralia ikiteorinės, arba kasdienės, sąmonės nuostata ir manyti, kad šių dienų Europa yra tiesiog tam tikrą savo istorijos tarpsnį gyvenantis žemynas. Europą apibrėžiant giežtai remiantis moderno logika, ji iš tiesų yra nauja ir ypatinga Europa kaip tikrovės forma, nes egzistuoja pirmiausia tik kaip „eurovaizdis“ – minėtų individų sąmonėje esantis, joje palaikomas ir nuolatos kintantis Europos vaizdinys.

Pati Europos integracija yra šio žmones vis labiau užvaldančio ir savyje „tirpdančio“ vaizdinio beribės plėtros procesas. Šio vaizdinio kaita be paliovos transformuoja pačius europiečius perkeisdama jų elgesį. Todėl natūralioji nuostata, skatinanti pasitikėti pasaulio ir jame gyvenančių žmonių savaiminiu buvimu, tampa milžiniška kliūtimi įsisąmoninti jau minėtą tikrovės susidvejinimą modernybės epochoje bei natūralų žmogų ir modernųjį individą skiriančią prarają. Tai reiškia, kad vis modernėjančiam žmogui darosi sunku suvokti, kad tai, kad pats modernėjimas, kurį jis linkęs laikyti neabejotina pažanga, naikina jame glūdinčias natūralaus žmogiškumo apraiškas, tiksliau – jo likučius. Žmogus yra visuomenės ir istorijos produktas – taip dažniausiai nusakoma modernybėje suklestėjusi „konstruktyvistinė“ žmogaus prigimties samprata.

Žvelgiant iš „konstruktyvizmo“ teorinės perspektyvos, neišvengiamai kyla klausimas: kokio pobūdžio vienijimasis yra vadinamoji Europos integracija? Šį klausimą galima patikslinti: ką vienija šis vyksmas? Atsakymas būtų toks: Europa vienija kūnus. Juk, kaip minėta skiriamasis moderniojo individo bruožas yra tas, kad jo neįmanoma apibūdinti pasitelkus tradicinį žmogaus vaizdinį, būtent, kad ji turi dvasią, nemirtingą sielą ir pan. Toks individas yra tik dirbtinai konstruojamas kūnas. Todėl Europos, kaip tikrovės formos, plėtra reiškia, kad šita tikrovė, kurios nebevaldo jokia Apvaizda ir kuri iš pažiūros neturi ir negali turėti jokio tikslo, vis dėlto turi vieną tikslą. Šis glūdi pamatiniame konstitutyviniame Europos kaip tikrovės formos komponente – individe. O vienintelis dalykas, ką galima pasakyti apie individus, yra tai, kad jie yra lygūs. Tad modernioji Europos tikrovė, lyginant ją su antikos tikrove ir ypač viduramžių Vakarų krikščionija, yra iš principo nauja tuo, kad jai svetimos kokybinės skirtybės. Antikoje ir Viduramžiais pasaulis buvo suvokiamas kaip esinių grandinė, kurioje kokybiškai skirtingi esiniai sudaro tobulumo hierarchiją ir savo skirtybėmis papildo vienas kitą. Tuo tarpu  moderniajame individų universume visi individai yra kokybiškai lygūs, o tai reiškia – jie yra vienodi. Todėl pačioje Europos tapsmo logikoje yra „užkoduotas“ ir pagrindinis šio tapsmo, taigi ir Europos integracijos, tikslas – absoliutus ir tobulas individų suvienodinimas. Todėl neatsitiktinai Europos tapsmo istorija yra ir moderniosios demokratijos sklaidos istorija.

Kalbant apie moderniąją demokratiją reikia turėti omenyje, kad, kitaip negi klasikinėje – Antikos ir Viduramžių – epochoje, ji nebėra vien politinio valdymo forma. Ji pirmiausia yra moderniojo sociumo konstravimo būdas ir įrankis. Tokios demokratijos esmė, tikroji jos paskirtis ir tikslas – nepabaigiamas individų lyginimas, tai yra – niveliavimas. Apibūdinimą „nepabaigiamas lyginimas“ dera suprasti taip, kad, vykstant nepaliaujamam visuomenės „demokratizavimui“, ypatingu būdu paneigiami net, atrodytų, natūraliausi ir akivaizdžiausi empiriniai individų skirtumai – jie pradedami laikyti „iliuziniais“, todėl bereikšmiais. Taip šalinant individų skirtumus, arba „kitokybes“, vyksta vadinamoji „dekonstrukcija“, kurios metu yra „dekonstruojami“, o kalbant paprasčiau – griaunami grupiniai arba kolektyviniai tapatumai. Pagrindiniai tokios „rekonstrukcijos“ taikiniai yra religinis, tautinis, rasinis ir galiausiai – lytinis tapatumas. Visiškai užbaigtos „rekonstrukcijos“ rezultatą galbūt geriausiai atspindėtų toks ribinis tobulai demokratiškos europinės visuomenės vaizdinys: paneuropinė visuomenė turėtų būti jokių skirtumų nežinanti ir nepripažįstanti, amorfiška, iš individų kaip vienodų kūnų sukonstruota megamašina, arba gigantiškas Thomo Hobbeso aprašytas Leviatanas.

Mašinos konstravimo būdai ir individų lyginimo strategijos keičiasi ir tobulėja. Iš principo galimos dvi tokios strategijos. Vieną jau esame išmėginę savo kailiu. Ji buvo grindžiama prielaida, kad sulyginti individus galima tiesiog visiems nustačius vieną šabloną. Toks lyginimas „iš viršaus“ buvo pamatinis sovietinės visuomenės ir valstybės konstravimo principas. Tačiau yra ir kita, kur kas efektyvesnė individų „demokratinio“ niveliavimo  strategija. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo visiška pirmosios strategijos priešingybė, nes ji grindžiama ne vieno šablono primetimu visai visuomenei, o kaip tik nepaliaujamu individų skirtumų ryškinimu. Jį galima pavadinti sąmoninga ir tikslinga skirtybių bei įvairovės gamyba.

Jos esmė – individas turi nepailstamai ieškoti savo skirtumų nuo kitų individų arba jų grupių ir tuos skirtumus objektyvuoti – teisiškai juo įtvirtinti viešoje erdvėje kaip savo ypatingo tapatumo ir iš jo išplaukiančio specifinių teisių pagrindą.

Šio „demokratinio lyginimo“, o tiksliau – niveliavimo mechanizmo ašis yra vadinamasis „tolerancijos“ principas. Kaip ir dauguma kitų moderniojo politinio žodyno sąvokų, tolerancijos sąvoka taip pat yra daugiaprasmė ir klaidinanti, nes kelia asociacijas su įprastinėmis to žodžio reikšmėmis. Daugelis, o gal ir dauguma vartojančių šią sąvoką žmonių nuoširdžiai tiki, kad kalba apie paprastą pakantumą. Tačiau modernioji tolerancijos sąvokos reikšmė turi mažai ką bendro su kasdieniškai suvokiamu pakantumu. Jeigu tolerancija iš tiesų būtų tik šitoks pakantumas, ji nebūtų tapusi vienu iš svarbiausių moderniųjų demokratinių visuomenių politinio valdymo principų ir jos nereikėtų diegti prievarta, pasitelkus net represinę valstybės jėgą.

Tolerancija galėjo tapti „demokratinio lyginimo“ ir visuomenės valdymo principu būtent todėl, kad ji ne tik leidžia, bet ir verčia ignoruoti empiriškai akivaizdžius individus skirtumus,. Kaip minėta, ji reikalauja laikyti šiuos skirtumus ne tik nesvarbiais, bet tiesiog iliuziniais ir todėl bereikšmiais. Tačiau – ir čia glūdi paradoksali ją grindžiamo valdymo esmė – individai yra sulyginami ir suvienodinami jų skirtumus maksimaliai išviešinant ir pabrėžiant. Tariamo paradokso paslaptį įminti nesunku. Tereikia perprasti iš pažiūros įvairovės persmelktos ir tą įvairovę ginančios bei puoselėjančios visuomenės paslėpto niveliavimo principą.

Pats niveliavimo mechanizmas veikia taip: viešinami ir pabrėžiami individų skirtumai yra suniveliuojami juos teisiškai paverčiant niekiniais. Norint paversti juos beprasmiais pakanka teisiškai paneigti jų reikšmę. Kaip toks mechanizmas veikia, nesunku pailiustruoti kad ir tokiu įsivaizduojamu, bet kur kas tikroviškesniu nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio pavyzdžiu. Tarkime, kovojant už lygias teises priimamas įstatymas, kuriuo teisė dėstyti universitete įtvirtinama kaip viena iš daugybės šiuolaikinių žmogaus teisių. Priėmus tokį įstatymą pilietis įgytų teisę pretenduoti į universiteto dėstytojo vietą. Įprastiniu sveiko proto požiūriu tai būtų absurdas arba, geriausiu atveju, nevykęs pokštas. Tokiu protu besivadovaujančiam piliečiui atrodys, kad tai neįmanoma, nes joks įstatymas ir jokia teisė negali panaikinti objektyviai esančio skirtumo tarp iš tiesų gebančio dėstyti universitete asmens ir į dėstytojo vardą pretenduojančio apsišaukėlio.

Deja, taip senamadiškai mąstantis pilietis nesuvokia demokratinio niveliavimo logiką ir praktiką grindžiančio pamatinio principo, kad „viskas įmanoma“, ir todėl neįtaria, jog visus skirtumus labai norint ir stengiantis iš tiesų galima panaikinti. Tai padaroma labai paprastai: teisę dėstyti universitete pavertus žmogaus teise skirtumas tarp tikro dėstytojo ir apsišaukėlio žinių, gebėjimų ir patirties, be abejo, išliks, tačiau tuo pat metu jis ir išnyks, nes nebeturės viešos, tai yra teisinės, prasmės. Dėstytojas praras pagrindą laikyti save pranašesniu už diletantą, nes šis iš tiesų taps jam „lygus“ tuo požiūriu, kad, gindamas savo teises, galės pretenduoti į „diskriminuojamos aukos“ vaidmenį ir teisme reikalauti sau dėstytojo vietos. Nevertėtų manyti, kad tai grynai pramanytas ir tik hipotetinis pavyzdys, kuriuo siekiama tirštinti spalvas. Iš tikrųjų šia niveliavimo logika vakarų akademiniame pasaulyje jau mėginta vadovautis. Vienas iš reikalavimų, keltų garsiosios 1968 m. studentų revoliucijos metu, buvo teisė studentams patiems rinkti dėstytojus. Katastrofiški tokios „demokratijos“ padariniai privertė bent iš dalies atkurti tariamai atgyvenusią akademinę hierarchiją ir grįžti prie senosios „nedemokratinės“ dėstytojų atrankos ir skyrimo tvarkos. Tačiau apskritai „demokratijos idealo“ nebuvo atsisakyta. Tik jį mėginama įgyvendinti ne tokiais revoliucingais ir tiesmukiškais būdais ir prie jo artėjama ne tai pastebimai. Gana retai prabylama apie tai, kad toliau didėjantis žemyninės Europos universitetų akademinis nuosmukis yra tiesioginis juose įsitvirtinusios ir stiprėjančios „demokratinės lygybės dvasios“ ir ją įkūnijančių pseudoegalitarinių santykių akademinėje bendruomenėje padarinys.

Šis individų „demokratinio lyginimo“, arba, paprasčiau, suvienodinimo metodas išryškinant ir perkeliant individų skirtumus į viešąją erdvę ir čia pat juos niveliuojant teisiškai yra universalus ir efektyvus šiuolaikinės Europos visuomenių „demokratizavimo“ ir „europeizavimo“ įrankis. Pasitelkus šį metodą nuosekliai ir metodiškai yra griaunamos, arba „dekonstruojamos“, Vakarų krikščioniškos civilizacijos karkasą sudariusios pamatinės visuomenės institucijos, o pirmiausia jos atraminė struktūra – šeimos institutas.  Šis griovimo metodas nepaprastai veiksmingas ne tik todėl, kad nepasiruošusiam patikėti, jog iš tiesų „viskas įmanoma“, todėl „atavistiniam“ ir „ribotam“, per gryną nesusipratimą į šiandienos postmodernią visuomenę patekusiam „praeities žmogui“ apskritai nelengva perprasti tikrąjį jo veikimo principą ir paskirtį. Tai padaryti neparastai sunku ypač todėl, kad metodo esmę ir tikslą nuo nepašvęstųjų į jo paslaptis puikiai saugo patraukliai skambančios „įvairovės puoselėjimo“ retorikos šydas.

Kaip tik dėl minėtų ypatybių – universalumo ir efektyvumo – šis metodas yra vykstančios ir nuolatos gilinamos Europos integracijos vienas svarbiausių įrankių. Ko gero, tik žvelgiant per jo prizmę įmanoma deramai, tai yra, nesivadovaujant tik sveiku protu ir ne buitiškai, suvokti pamatinio šios integracijos principo – „Vienovė įvairovėje“ – gelminę prasmę.

Advertisements