Mieliems skaitytojams pristatome trečią VU prof. Vytauto Radžvilo paskaitos, skaitytos 2011 m. vasarą, Kražiuose, „Ad Fontes“ akademijos metu, dalį.

„Vienovės įvairovėje“ principas skamba labai nekaltai ir net patraukliai, kol kliaujamasi tik kasdiene nuovoka ir rimčiau nesusimąstoma, kokios visuomenės link iš tikrųjų veda „įvairovės puoselėjimo“ strategija. Pasirodo, kad ją įgyvendinant skleidžiama vis turtėjanti skirtybių puokštė, ko gero, yra tik tariama Europos, o potencialiai ir viso pasaulio, puošmena.

Kad kerinčiai gražus šios puokštės žiedų margumynas gali slėpti visai kitokią esamybę, yra įspėjęs ne vienas įžvalgesnis autorius. Apie tai primena, pavyzdžiui, F. Jamesonas, klausiantis ir skatinantis kitus klausti, „kaip gali istorijoje labiausiai standartizuota ir suvienodinta socialinė tikrovė vienu ideologiniu sprigtu, neapčiuopiamiausiu poslinkiu iškilti kaip turtinga spindinti lyg alyva sutepta absoliuti tikrovė, kaip pačios neįsivaizduojamiausios ir nesuklasifikuojamiausios žmogaus laisvės formos“.

Nebūtų išmintinga nuleisti šį klausimą negirdomis. Ko gero, verta jį kiek žaismingai pratęsti atgaivinant skaitytojo atmintyje įspūdingą filmo sceną, įkvepiančią šį klausimą performuluoti taip: ar negali kartais paaiškėti, kad ideologiškai indoktrinuotų europiečių vaizduotėje žėrinti įvairi ir margaspalvė Europa nėra tikroji Europa? Ar netyčia negali nutikti taip, kad skirtumas tarp masinėje sąmonėje įtvirtinto ideologinio besivienijančios Europos vaizdinio ir tikrosios Europos prilygsta sukrečiančiam kontrastui, kurį teko patirti garsiosios „Matricos“ herojui, kai, atjungus menamo pasaulio vaizdinius siunčiantį šaltinį, apstulbusio Neo žvilgsniui atsivėrė tik pilka ir tamsi faktiškai išnykusio pasaulio griuvėsių panorama?

Be abejo, šių dienų Europa dar netapo visiška dykra. Tačiau Pirmuoju pasauliniu karu prasidėjęs ir vis labiau įsibėgėjantis jos nuosmukis nėra akivaizdus tik tam, kas užsispyrusiai nenori jo matyti. Čia trumpai aptarta skirtybių niveliuojančio eksponavimo strategija – taip tiksliau vadinkime žemyną užvaldžiusią įvairovės puoselėjimo aistrą ar veikiau maniją – nenukrito iš dangaus. Jau XIX a. pirmoje pusėje kylančios moderniosios demokratijos ypatumus įžvalgiai atskleidęs A. de Tocqueville pranašiškai įspėjo apie jos prigimtyje glūdinčius, tai yra, pačios demokratinės lygybės dvasios nešamus, švelniojo, arba globėjiško, despotizmo pavojus. Todėl pageidautina ir net būtina mąstant apie Europą ir joje vykstančius pokyčius vadovautis sveiko įtarumo nuostata. Tokia nuostata naudinga, nes gali laiku įspėti, jog tikroji ir tik ideologų vaizduotėje projektuojama bei jų propaguojama Europa nėra tas pat, arba kad šias dvi Europas galbūt skiria milžiniška praraja. Negana to, šitoks sveikas įtarumas, turėtų tapti būtinu metodiniu mąstymo principu analizuojant visus vykstančios Europos integracijos aspektus.

Eurointegracija yra pamatinis ES egzistavimo ir funkcionavimo principas. Šis žodis skamba kiekviename žingsnyje, mirga visuose – nuo mokslinių iki publicistinių ir atvirai propagandinių – tekstuose. Kur kas rečiau susimąstoma ir klausiama, ką jis vis dėlto reiškia. Plačiai ir laisvai besiliejantis žodžių srautas, kad integracijos galutinis tikslas yra vieninga, taiki, demokratiška ir klestinti Europa, yra bereikšmis ar net galimai klaidinantis, kol nėra atskleistas tikrasis šių žodžių turinys ir prasmė. Kol šito nepadaryta, tie gražūs žodžiai iš esmės laikytini tik tuščia ideologine retorika. O išanalizuoti ir atskleisti minėtų sąvokų turinį nėra pernelyg stengiamasi. Nors ir esama rimtų tyrinėjimų, neaprėpiamoje Europos integracijai skirtos literatūros jūroje turbūt neatsitiktinai kone su žiburiu tenka ieškoti darbų, kuriuose šios sąvokos būtų deramai – metodiškai ir kritiškai – analizuojamos, o ne laikomos kone savaime suprantamomis akivaizdybėmis.

Todėl nereikia stebėtis, kad net ir į moksliškumą pretenduojančiose studijose – o ką jau kalbėti apie viešąją nuomonę – Europos integracija dažniausia suvokiama ikiteoriniu, t. y. buitiško sveiko proto, lygmeniu – kaip paprastas ir nekaltas žemyno žmonių, tautų ir valstybių vienijimasis.

Štai čia ir praverčia įtarumo nuostata. Paaštrindama žvilgsnį, ji leidžia išvysti svarbią ir ypatingu būdu paslėptą – nuolatos riogsančią po akimis – Europos integracijos dimensiją. Tai – vadinamoji europeizacija. Ji iš tiesų paslėpta ypatingu būdu: seniai pastebėta, jog vienas patikimiausių būdu gerai paslėpti daiktą yra padėti jį po visų akimis ir šitaip padaryti nematomą. Europeizacija visuotinai laikoma būtinu Europos integracijos dėmeniu ir neatskiriama jos palydove. Tačiau ir ši plačiai ir drąsiai Europos tyrinėjimuose vartojama sąvoka yra tokia pat neapibrėžta ir miglota. Todėl sunku atsispirti pagundai lyginti ir, prisiminus „mokslinius“ komunizmo statybos tyrinėjimus, didžiąją dalį vadinamųjų Europos integracijos studijų vadinti tiesiog „mokslinės europeizacijos“ tyrinėjimais.

Nors toks sulyginimas gali pasirodyti nekorektiškas ir net įžūlus, jį nesunku pagrįsti ir pateisinti. Mat nors glaudi eurointegracijos ir europeizacijos sąvokų jungtis atrodo visiškai natūrali ir savaime suprantama, iš tikrųjų ji yra kur kas mįslingesnė. Įdėmiau pamąsčius, ką ji galėtų reikšti, išryškėja keistas paradoksas. Aiškėja, kad mėginančiai integruotis ar integruojamai Europai nepakanka to, kad jos žmonės, tautos ir valstybės tiesiog būtų ir paprasčiausiai vienytųsi. Pasirodo, jiems dar reikia ir „europeizuotis“ – tai absoliučiai būtina Europos integracijos ir jos sėkmės sąlyga.

Bet kaip reikėtų suprasti europiečių, ištisus amžius Europoje gyvenusių ir save europiečiais visada laikiusių tautų, ypač senųjų – anglų, italų, prancūzų ar vokiečių – europėjimą? Belieka manyti, kad primygtinis ir iš pažiūros keistas joms keliamas reikalavimas europeizuotis yra maždaug tokia pat beprasmybė kaip užmojis „pasviestuoti sviestą“ arba vis dėlto jį keliant mėginama įtvirtinti visiškai kitokia – anaiptol ne tradicinė – paties europietiškumo samprata. Kadangi europiečių europeizavimo reikalui ES negaili pastangų ir lėšų, antroji prielaida atrodo esanti kur kas arčiau tiesos. Didėjantį pagreitį įgyjančios Europos integracijos pagrindas ir idėjinė varomoji jėga iš tiesų yra ultramoderni – transgresyvi – europietiškumo samprata. Jos požiūriu europietiškumas nėra duotybė, o nuolatinio kūrimo, tiksliau – konstravimo rezultatas. Ši nuostata galutinai įsitvirtino kaip tik vadinamosios postmodernybės tarpsniu. Neatsitiktinai postmoderno pradžia beveik sutampa su lemtingu Europos integracijos posūkiu, kai praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje buvo galutinai atsisakyta Europos, kaip laisvos krikščioniškų tautų ir valstybių bendrijos, vizijos ir pereita prie grynai funkcionalistinės integracijos sampratos ir ją įgyvendinti leidžiančios strategijos. Tuo tarpu ankstesnioji – tik moderni – europietiškumo samprata vis dėlto dar nebuvo radikaliai konstruktyvistinė. Moderniuoju Europos raidos tarpsniu tik griovimo aistros apsėstų visokiausio plauko revoliucionierių protai bjaurėjosi mintimi, kad akivaizdi Europos kultūros formų kaita nepaneigia tam tikrų žemyno tapatumą laiduojančių dvasinių ir metafizinių konstantų. Žvelgiant iš plačios teorinės ir istorinės perspektyvos matyti, kad funkcionalistinis Europos integracijos posūkis buvo savaip dėsningas. Dabartinis Europos integracijos projektas iš tiesų galėjo tapti tikrove tik todėl, kad kantriai, lašas po lašo skiepytas bjaurėjimasis daugiau kaip du tūkstantmečius besiskleidusiu savuoju tapatumu, o iš tikrųjų – pačiais savimi, akla neapykanta savo praeičiai ir patiems sau pamažu užvaldė milijonų europiečių sąmonę ir tapo jų dvasine savastimi ir neatskiriama jų tapatumo dalimi.

Transgresyvios europietiškumo sampratos reikšmės vykstančiai Europos integracijai neįmanoma pervertinti. Tik deramai suvokus ir įvertinus šitokio transgresyvumo ne tik teorines, bet ir praktines implikacijas tampa įmanoma praskleisti integracijos esmę trukdančių suvokti buitinių vaizdinių šydą. Toks šydas, arba vadinamasis sveiko proto požiūris į dalykus, ydingas ir net pragaištingas todėl, kad nepaprastai sustiprina ir taip nemenką žmonėms uždedamų tikrovės vaizdą iškreipiančių ideologinių akinių poveikį. Jam dingus visi dalykai paprastai nušvinta nauja šviesa. Europos integracijos projektas šiuo požiūriu nėra jokia išimtis.

Nusimetus ideologinius akinius galima nesunkiai pastebėti, kad ekonominis ir politinis Europos valstybių vienijimasis geriausiu atveju yra tik šalutinis vykstančios integracijos tikslas, o tiksliau – priemonė siekti kur kas svarbesnio tikslo. Ekonominė ir politinė Europos integracija yra tik būtinas šio tikslo įgyvendinimo įrankis. Instrumentinė tokios integracijos funkcija, o tiksliau kalbant – jos grynai pagalbinis ir antrinis vaidmuo kaip tik ir atskleidžia, jog yra ir gelminis, kur kas fundamentalesnis jos matmuo. Šis viešai deklaruojamą tikslą užgožiantis matmuo yra ne kas kita, o minėtoji Europos europeizacija. Ji ir įkūnija tikrąjį, nepalyginamai aukštesnį Europos integracijos tikslą – sukurti „naująjį europietį“. Pažvelgus per integracijos ir europeizacijos teorinės ir praktinės skirties prizmę, natūraliai peršasi išvada ar bent jau labai įtikima prielaida, kad Europos integracija anaiptol nėra tik eilinis politinio vienijimosi projektas. Aiškėja, kad ji pirmiausiai yra socialinės ir antropologinės inžinerijos projektas ir eksperimentas. Tai reikštų, kad ji yra ne kas kita, o mėginimas ir pastangos sukurti dar vieną ateities pasaulio „naujojo žmogaus“ versiją.

Jeigu ši prielaida bent iš dalies teisinga, viskas iš karto stoja į vietas ir tampa kone savaime suprantamos daugelis iš pirmo žvilgsnio keistų ir nesuvokiamų Europos Sąjungos egzistavimo realijų. Stojusi į transgresyvia europietiškumo samprata grindžiamos integracijos kelią, Europa tam tikra prasmę pasirinko savo lemtį – naują egzistavimo būdą ir formą. Europos integracijos principas – europeizacija – yra nuolatinė „čia ir dabar“ egzistuojančio europietiškumo įveika, tai yra, nepabaigiamas jo perženginėjimas. Atrodo, būtent tai turėjo omenyje vienas iš ES tėvų J. Monnet teigdamas, kad Europos integracija yra begalinis europiečių sąmonės transformacijos procesas. Tokiu begaliniu procesu neišvengiamai turi tapti ir pati integracija. Neatsitiktinai jos nebeįmanoma mąstyti remiantis įprastine „tikslo“ (fin) sąvoka. Ją pakeičia visai kitą prasmę turinti – nes nurodanti ir išryškinanti begalinio judėjimo nežinia ko link aspektą – nelengvai išverčiama „tiksliškumo“ ((finalite) sąvoka. Toks integracijos pobūdis reiškia, kad Europa kaip esatis ir duotybė išnyksta, ji virsta grynai procesinės prigimties efemerišku dariniu – tampančia Europa.

Tokios Europos lemtis – neįveikiamas susvetimėjimas sau pačiai. Skiriamasis jos savivokos bruožas yra pasaulio istorijoje precedento neturintis gebėjimas ir įprotis laikyti save amžinuoju „ne tai“, arba nuolatiniu Kitu. Politiniai šitokios savivokos padariniai yra milžiniški ir akivaizdūs. Kadangi Europos integracija pirmiausiai yra „tampančio europiečio“ gamybos procesas, europietis, griežtai kalbant, šiuo metu dar net neegzistuoja, nes jis iš principo turėtų atsirasti tik neapibrėžtoje ateityje. Dabartinis Europos gyventojas geriausiu atveju yra „tikrojo“ europiečio provaizdis ar galimybė, iš esmės – tik netobulas jo apmatas. Vadinasi, nėra jokių patikimų europietiškumą atpažinti leidžiančių ženklų ir tampa apskritai neįmanom pasakyti, ką reiškia būti tikru europiečiu. Žvelgiant per tampančios Europos perspektyvos prizmę visos, net seniausios ir giliausias kultūrines ir istorines šaknis turinčios žemyno tautos pasirodo esančios vis dar nepakankamai europietiškos, tad netinkamos, arba dar nepakankamai tinkamos, integruoti. Todėl jos turi būti be paliovos europeizuojamos, o pats europeizavimas, arba nuolatinis esamo ir būsimo europiečio perdirbinėjimas pagal anaiptol ne visiems žinomus integracijos standartus tampa begaliniu – iš principo niekada iki galo neišsprendžiamu – politiniu uždaviniu.

Šitoks pamatinis neapibrėžtumas ir neaiškumas yra tobula dirva rastis ir suklestėti ir europeizacijos vedliams, pretenduojantiems į jos ekspertų vaidmenį. Neišvengiamai turi gimti nauja paneuropinė politinė klasė, vienintelė žinanti tikrojo europietiškumo standartus ir gebanti apibrėžti jo atpažinimo kriterijus. Šios klasės tikslas ir misija – išmintingai vadovauti naujosios Europos statybai, o ypač – reikiama linkme nukreipti paties „naujojo europiečio“ gamybos procesą. Be abejo, šiai klasei reikalingi ir pagalbininkai. Todėl atsirado ir suklestėjo ištisa „mokslinės europeizacijos“ studijų sritis su joje triūsiančia didžiule šitokią integraciją ideologiškai pagrindžiančių ir nukreipiančių vadinamųjų „ekspertų“ armija.

Savaime suprantama, kad su didžiausiu įkarščiu europeizuojamos naujosios ES šalys. Lietuva šiuo požiūriu nėra išimtis. Neatsitiktinai vos atkūrus Nepriklausomybę vėl lyg iš po žemių išdygo visas tuntas išminčių – vargu ar atsitiktinai dauguma jų dar vakar išdidžiai titulavosi mokslinio komunizmo ir TSKP istorijos specialistais, atradusiais, kad jų didžioji misija yra „vesternizuoti„ ir „europeizuoti“ tamsią ir atsilikusią lietuvių tautą. Apie tamsumą ir atsilikimą šiai tautai buvo pirmą kartą maloniai priminta 1940 m. ir nuolatos kartota ištisus penkiasdešimt nelaisvės metų. Taigi po trumpo atsitiesimo Sąjūdžio laikotarpiu netruko nuskambėti ir iki šiol skamba gerai pažįstama lyg ir turėjusios išsilaisvinti tautos ideologinio, moralinio ir politinio menkinimo ir net atviro žeminimo melodija.

Verta ir leistina klausti: tai kur vis dėlto veda Europą šitokios integracijos kelias? Kokį ateities žmogų žada ar bent jau leidžia įsivaizduoti spartėjančios ir gilėjančios europeizacijos vyksmas? Be abejo, tai keblūs klausimai. Mėginant atsakyti į juos galima nesunkiai peržengti analize grindžiamo žinojimo ribas ir atsidurti lengvasvorių pranašysčių lauke. Tačiau atrodo, kad atramos tašką, leidžiantį gana patikimai užčiuopti tikėtinų atsakymų kontūrus, vis tik įmanoma rasti.

Jau buvo minėta, kad Europos, kaip naujos tikrovės formos, šaltinis yra modernusis individas. Vadinasi, jame, ar jo prigimtyje, turėtų glūdėti ir esminiai būsimojo „naujojo europiečio“ bruožai ir savybės. Tad belieka priminti anksčiau pateiktą apibūdinimą, kad individas yra žmogaus abstraktas. Jį galima pavadinti tiesiog „žmogumi be savybių“ – bent jau tokį apibūdinimą įkvepia garsios R. Musilio knygos pavadinimas. Taip pat minėta, kad individai pagal apibrėžimą yra lygūs, tai yra – vienodi. Remiantis šiomis dviem pamatinėmis savybėmis tampa įmanoma numatyti ar bent jau aiškiai įsivaizduoti, kokio tikslo vizija yra Europos integracijos idėjinė varomoji jėga. Mėginant apibūdinti paslaptingąjį ir taip sunkiai įžvelgiamą integracijos tiksliškumą galėtų smarkiai padėti būsimojo tampančio europiečio ribinis vaizdinys. Tas idealus, arba tikrasis, europietis turėtų peržengti visas dabartinio žmogaus apibrėžtis ir vaizdinius ir tapti ateities „žmogumi be savybių“ – paties abstrakčiausio ir todėl universaliausio žmogiškumo reprezentantu.

Advertisements