Gera pabėgti iš virtualios lietuviškos realybės į tikrą lietuvišką tikrovę. O kur rasi tikrą Lietuvą, jeigu ne lietuviškajame kaime ar miestelyje. Čia nekvaršina galvos dažnai apgaulinga didžioji politika, negundo dideli pinigai, savo didumu nesipuikuoja „žmonės“. Čia kiti dydžiai. Be abejonės, ir čia naujienas kuria savaip didžioji kiemų politika, savi pasididžiavimai, troškimus masina dideli eurosąjunginių paramų kąsniai.

Juk žmogus negali pabėgti nuo godžios prigimties. Bet jeigu esi tik kaimelio ar miestelio svečias, tai mažų godžių žmonių politikų tiesiog nematai. Matai pirmiausiai gražiai sutvarkytus kiemus ir žydinčius gėlynus. Žmonės puošiasi, nes nori gyventi gražiai ir jaukiai. Ir, atrodo, slampinėjantys nusigėrę varguoliai šio vaizdo nepagadina. Vieni kyla gyventi, kiti smenga žemyn. Svarbu, kad kylančių gyventi būtų daugiau ir jie nepavargtų gyventi ir kurti savajame krašte.

Tai kokia gi ta „tikra lietuviška tikrovė“? Be užuolankų tūlas suminėtų: rūgpienis, lašiniai, kaimiška duona, karvės, poteriaujančios ir pamokslaujančios močiutės, smagūs diedukai ir t. t. Dauguma vidurinio amžiaus žmonių atmena ar vis dar džiaugiasi šia tikrove. Po Nepriklausomybės prisiminėme, kad esame žemdirbių tauta ir savaip puikavomės vyžotu tautiškumu. Po dešimtmečio ir ėmėme atrasti miesto grožius ir vartoti miesčionišką kultūrą. O visai neseniai su visu pasauliu savo sulindome į internetinę erdvę.

Per atostogos būtinai ištaikome pabėgti iš virtualių spąstų bei miesčioniškos aplinkos ir sugrįžti prie šaknų tikroje bei savoje Lietuvoje. Ir aš taip pat reguliariai tą darau. Ir aš susiradau savo tikrąją „lietuvišką tikrovę“.

Tiksliau, ne aš ją, bet ji mane susirado ir įgvelbė. Taip vienuolikti metai ir bėgioju nežinia kada grįsta M. K. Sarbievijaus gatve nuo kolegijos iki bažnyčios ir atgal. Ir taip kokius penkis kartus per dieną. Ir neatsibosta. Ne tik todėl, kad kiemai gražiai sutvarkyti, žmonės obuoliukų padeda ar vieną kokią uogytę nusiskini nuo kelio link palinkusios šakelės. O todėl, kad siela labai jau noriai skrajoja tarp tų dviejų M.K. Sarbievijaus gatvės ašimi sujungtų piliorių.

Vilniaus universiteto jėzuitai Kražių kolegiją įsteigė XVII a. pradžioje. Kražiai buvo pasirinkti neatsitiktinai. Gilioje senovėje Kražiai buvo strateginis ir dvasinis Žemaitijos centras. Po Žalgirio mūšio Kražiuose ilsėjosi Vytautas Didysis ir netrukus čia pastatė pirmąją bažnyčią Žemaitijoje. Čia garbingi LDK didikai Chodkevičiai dvare įkurtame „Atenėjume“ puoselėjo žemaičių lavinimą.

Su visais pastatais estafetę jie perdavė tuo metu neįveikiamiems ugdymo profesionalams jėzuitams. Netrukus Kražių kolegija – didžiausia LDK teritorijoje po Vilniaus universiteto – tapo ženkliu Žemaitijos kultūros centru. Čia mokė ir poeziją rašė iškiliausias baroko epochos poetas ir paties popiežiaus karūnuotas M.K. Sarbievijus. Vėliau jau carinės okupacijos metais po jėzuitų ordino uždraudimo Žemaitijos istoriją čia rašė ir sielų bei Tėvynės dvasinį atgimimą ruošė Žemaitijos vyskupas Motiejus Valančius.

Kitame miestelio krašte stūkso graži it gulbė dabar parapijos, o anuomet benediktinių vienuolyno bažnyčia, tituluota Švč. Nekaltai Pradėtos Mergelės Marijos vardu. Benediktinės vienuolės čia meldėsi keletą šimtmečių iki jas kazokai ištrėmė į Kauną. Būtent šioje bažnyčioje ir įvyko Kražių skerdynės, kai kražiškiai pasipriešino šventovės uždarymui. Švento Benedikto ordino vienuoliai yra laikomi krikščioniškosios Europos tėvais.

Tamsiais barbarų siausmo metais jie išsaugojo Antikos civilizacijos vertybes ir perdavė jas ant tų pačių vertybių pagrindo išugdytoms kartoms. Šio ordino vienuolius į Lietuvą pasikvietė Vytautas Didysis ir apgyvendino savo tėvonijoje, dabar, Senuosiuose Trakuose. Vėliau kūrėsi šio ordino moterų vienuolynai Vilniuje, Kražiuose, Kaune.

Kiekvienais metais Kražiuose vyksta „Ad Fontes“ (Šaltinių link) akademija, kurios tikslas – Dievo garbinimas ir sielų ugdymo tradicijos atkūrimas. Benediktinių bažnyčioje septynis kartus dienoje giedame lotyniškas psalmes, dalyvaujame šventų Mišių aukoje pagal dabar popiežiaus Benedikto XVI į Bažnyčios gyvenimą sugrąžinamą tradicinę, t.y. šimtmečiais išpuoselėtą, liturgiją. Taigi meldžiamės lygiai tokiu būdu kaip anuomet Kražių seselės benediktinės. Pati šventovė po truputį restauruojama ir atgauna savo skaistų baltumą.

Prieš keliolika metų carinių okupantų suniokotas Kražių kolegijos pastatas dar prieš dešimt metų skendėjo karvių mėšle. Dabar atrestauruotame pastate įsikūrė M.K. Sarbievijaus vardo kultūros centras ir jame verda sielas prikeliantis gyvenimas. Čia „Ad Fontes“ dalyviai studijuoja teologiją ir sakralinį lotyniškąjį giedojimą. XVII a. tuo pačius dalykus studentams čia dėstė iškilus žemaitis Žygimantas Liauksminas – Kražių kolegijos rektorius, teologijos, retorikos, grigališkojo choralo žinovas.

Todėl ir šlifuojame prieš šimtmečius grįstos M. K. Sarbievijaus gatvės akmenis. Nes norime pažinti ir įsisavinti Lietuvos dvasinę tapatybę grindžiančius dalykus. Ir dėl Dievo, kuris kelia lietuvių sielas dorybei, šventumui, grožiui ir kūrybai.

Štai tokia ta mano kaimietiška „tikros Lietuvos tikrovės“ patirtis. M. K. Sarbievijaus gatvės akmenys liudija, kad tokios patirties Lietuvoje ilgisi vis daugiau žmonių.

Šaltinis: www.lrytas.lt

Reklama