Pristatome šiuometinėje “Ad Fontes“ akademijoje viešėjusio kunigo iš Amsterdamo Alberto Stalioraičio pamokslą, skaitytą liepos 29 d. Kražių bažnyčioje aukotų šv. Mišių metu.

Brangieji,

Šiandien šventoji mūsų Motina Bažnyčia švenčia devintąjį sekmadienį po Sekminių. Šios dienos jaudinančioje Evangelijoje mūsų palaimintasis Viešpats Jėzus Kristus apraudo Jeruzalės miestą, Savo žemiškosios tėvynės sostinę, ir mūsų dangiškosios tėvynės simbolį. Mūsų Viešpats apraudo tą puikų miestą su Dievo šventykla, Dievo buveine žemėje, nes Jisai numato to miesto pabaigą. Maždaug trisdešimt penkerius metus po mūsų Viešpaties nukryžiavimo, Jeruzalę sunaikins Romos kariuomenė. Romėnų kariuomenė iš tikrųjų miestą apjuos, jojo gyventojus išskers, ir nė vieno akmens nepaliks ant akmens stovėti. Dievo žemiškoji buveinė – Senosios Sandoros Šventykla – bus sunaikinta, ir liks sunaikinta iki amžių pabaigai. O tai dėl to, kad į senosios žydų religijos vietą ateis naujoji religija, kurios sekėjai – tai yra, visos tautos – pilnai apsireiškusį Triasmenį Dievą garbins jau ne Jeruzalės šventykloje su gyvulių aukomis, bet visose vietose, Dvasioje ir Tiesoje – tai yra, Šventosios Dvasios malonėje ir Jėzaus Kristaus tiesoje. Su žydų šventyklos sunaikinimu ateis neatšaukiama senosios žydų religijos pabaiga. Nes ant kryžiaus aukosis Pats savo valia, tikrasis Dievo Avinėlis, Jėzus Kristus, Kuris yra naujosios ir amžinosios sandoros: ir Aukojantis Kunigas, ir Auka, ir Aukos Priėmėjas.

Kaip tai gali būti, kad Kryžiaus Aukoje – kuri per Paskutinę Vakarienę iš anksto bus nekruvinu būdu aukojama, kuri šventose Mišiose per visą žmonijos istoriją bus atnaujinama, o kuri Danguje per visus amžius šlovingai bus švenčiama – kaip gali būti, kad toje Aukoje Jėzus Kristus visus tris vaidmenis atlieka? Ogi dėl to, kad Jėzus Kristus, savo prisikėlimu bei Dangun įžengimu yra atpirktos žmonijos Galva ir Amžinasis Vyriausiasis Kunigas; Jėzus Kristus yra savo tobula prisiimta žmogiška prigimtimi ir pavyzdingu žemišku gyvenimu vienintelė Dievui verta Auka; Jėzus Kristus yra savo amžina dieviškąja prigimtimi, kaipo Antrasis Švč. Trejybės Asmuo, drauge su Savo Tėvu ir Savo Šventąja Dvasia, Savo Paties Aukos Priėmėjas.

Kitaip negu besikartojančios žydų aukos Jeruzalėje, arba pagonių tautų aukos, Jėzaus Kristaus Auka yra vienkartinė, tobula, amžinos ir beribės vertės Auka. Dėl to, po Kristaus mirties ant Kryžiaus, praras visam laikui savo reikšmę bei prasmę visos žydų ir pagoniu aukos. Jos ir buvo laikinos ir subjektyvios vertės tiktai, belaukiant mūsų didžiojo Dievo Jėzaus Kristaus pasirodymo. Anos aukos laikinai – nors labai netobulai – patenkino žydų ir pagoniškų tautų poreikį Dievą garbinti, Jam padėkoti, Jojo malonių prašyti, ir už savo nuodėmes atsiprašyti. Tačiau jau pranašas Malakijas išpranašavo, kad „ateis diena, kai Dievo garbei bus aukojama nesutepta Auka visų tautų tarpe nuo saulėtekio iki saulėlydžio“.

Toji nesutepta Auka, kurią Malakijas išpranašavo, tai yra mūsų Šventosios Mišios, kruvinosios kryžiaus Aukos nekruvinasis atnaujinimas, o amžinosios Dangiškosios Aukos žemiškasis pavaizdavimas. Mišių Auka yra nesutepta, nes Jinai yra Pats Jėzus Kristus savo Kūnu, Krauju, Siela, Dievybe; Mišių Auka yra visų tautų – ir ne vien žydų – aukojama; Mišių Auka yra aukojama nuo saulėtekio iki saulėlydžio, tai yra, be pertraukos ir visose vietose, o nebe vien Jeruzalėje. Mišių Auka atitinka visus Malakijo pranašystės kriterijus.

Šios dienos Evangelijos autorius šventasis Lukas parodo mums mūsų Išganytojo kilniąją žmogiška prigimtį. Kaipo žmogus, Jėzus labai mylėjo Savo žemiškąją tėvynę ir josios žmones; kaipo žmogus, Jėzus apgailestavo, kad žemiškoji valstybė, kurios yra pavaldinys, po vienos kartos praras paskutinį nepriklausomybės pėdsaką ir ilgam sužlugs; kaipo žmogus, Jėzus apraudojo savo žemiškosios tautos religijos ir kultūros centro prapultį.

Mūsų Išganytojo jausmai yra nuoširdūs ir kilnūs, ir nuostabus pavyzdys mums, kad ir mes savo žemiškąją tėvynę ir tautiečius taip mylėtumėme, kaip Jisai. Tačiau tuo pačiu metu, kaipo Dievas, Jėzus gali Savo mylimo miesto ir Savo šventyklos galą numatyti. Kaipo Dievas, žino mūsų brangiausiasis Viešpats, kad kiekvienam žemiškam miestui, ir tautai, ir šventyklai, ateis galas. Tiktai dangiškoji tėvynė, tiktai dangiškoji tauta, tiktai dangiškoji šventykla amžiams liks stovėti. Vis dėlto, mylėdami žemiškąją tėvynę, išmokstame trokšti amžinosios dangiškosios tėvynės; vertindami praeinančias žemiškas gėrybes, išmokstame trokšti amžinųjų gėrybių, ir paties gerojo Dievo, visų gėrybių Davėjo.

Toliau šios dienos Evangelijoje, šventasis autorius rodo mums Viešpaties žmogiškojo charakterio ypatybe, kurią retai tematome: būtent, pyktį. Kristaus pyktis yra pateisinamas, nes jis yra švento uolumo dėl Dievo šventyklos vaisius, ir tinkamas atsakas į joje daromą šventvagyste. Iš tikrųjų, pirkėjai ir pardavėjai turi teisėtą priežastį būti šventykloje: jie juk užsiėminėja šventyklos aukoms reikalingų gyvulių prekyba. Tačiau prekyba turi vykti ne šventykloje, o šventyklos prieškiemyje. Ir dar blogiau, pardavėjai sukčiauja, per daug prašydami pinigų už aukosimus gyvulius. Ne veltui Kristus juos „vagimis“ išvadina. Savo dievišku autoritetu mūsų Viešpats varo lauk iš šventyklos pirkėjus ir pardavėjus, tardamas šiuos žodžius: „Mano namai yra maldos namai, bet jūs juos vagių ola pavertėte!“

Štai ir vėl mūsų Viešpats atskleidžia savo tikrąją tapatybę – Savo Dieviškąjį Asmenį – viešai rodydamas Savo dieviškąją valdžią. Šis atvejis nėra išimtis! „Mano namai yra maldos namai!“, – sako Kristus. Jeruzalės Šventykla iš tiesų – tai Jėzaus Kristaus – drauge su Tėvu ir Šventąja Dvasia, vienintelio tikrojo Dievo – namai. Kristus turi valdžią ant Savo namų, ir nustato Patsai, kas juose vyksta ir kaip Jisai ten bus garbinamas. Jeruzalės šventykla taipogi simbolizuoja Kristaus Kūną, kuri pats Kristus, kaip Jisai Pats tvirtino, trečiąją dieną prikels. „Sugriaukite šią šventyklą – sako Kristus – ir aš ją per tris dienas atstatysiu!“

Mylimieji, Kristus mūsų Viešpats turėjo toki šventą užsidegimą šventyklos Jeruzalėje atveju! O kiek daugiau turėtumėme mes, katalikai, turėti švento užsidegimo, uolumo, atsidavimo, prisirišimo prie bažnyčios, prie joje esančio Altoriaus ir Tabernakulio – tikrosios Jėzaus Kristaus buveinės čia žemėje! Jeruzalės Šventykla tebuvo mūsų krikščioniškosios bažnyčios pirmavaizdis bei šešėlis; šventyklos apeigos tebuvo mūsų šventųjų Mišių pirmavaizdis; šventyklos švenčiausioji vieta tebuvo mūsų Tabernakulio pirmavaizdis. Šventyklos švenčiausiojoje vietoje tarp Kerubinų sykį metuose pasirodydavo Vyriausiajam žydų Kunigui Dievo Dvasia, į Kurią neturėjo teisės pažvelgti. Ogi mūsų bažnyčių Tabernakuliuose gyvena patsai Dievas Sūnus, Savo šlovingąjį Kūną, dėl mūsų, po duonos pavidalu paslėpęs, tą pati Kūną, Kurį Jisai trečiąją dieną prikėlė. Kitaip negu žydų Vyriausiasis Kunigas, mes katalikai turime teise ne tiktai į Dievo Kūną pažvelgti, bet Jį ir į savo kūną priimti!

Mes katalikai, taigi, kurie tikrąjį tikėjimą išpažįstame, tegul turime nors truputį to švento uolumo, kurį mūsų Viešpats Senosios Sandoros šventyklai jautė ir rodė! Visuomet ženkime su pagarba ir susižavėjimu į Dievo bažnyčią, o šventąsias Altoriaus paslaptis taip gerbkime, idant atpirkimo vaisius savyje nuolatos patirtumėme. Nepamirškime niekados, kad Dievo namai – tai ne kas kita, o – maldos namai; kad grynai pasauliniams reikalams juose nėra vietos; kad juose daroma šventvagystė iššaukia teisėtą Gerojo Ganytojo rūstybę.

Vardan Dievo: Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios . Amen.

Reklama