Pradmuo – santykis – prasmuo

Kodėl žmogus yra laimės ieškojimo įkaitas? Žmogus nesukūrė nei laimės, nei laisvės – nesukūrė ir pats savęs. Visa tai kūrimo aktu jam Kūrėjo buvo padovanota. Tad jo laisvas pasirinkimas irgi yra apspręstas. Nes ką žmogus – kūrinys – pasirinktų, kokiais keliais eitų, žmogus visada siekia laimės. Taigi laimės siekimas yra esmingai apspręstas Kūrėjo. Laimė tėra žmogaus – kūrinio – prigimtinės išsklaidos patirtis, t. y. pilnatvė ir pasitenkinimas (laimė). Kūriniai įvairiai išgyvena pilnatvę.

Augalas stiebiasi augti ir duoti vaisių. Gyvuliui dar reikia kaulo ir lytinio instinkto patenkinimo rujos metu. Žmogus gi siekia daugiau. Jis siekia neriboto gėrio patirties. Sukluskime: ar tas neribotumas nekyla iš trokštamos vienybės su begaliniu Dievu, vienybės, kurioje laimė duodama dovanai kaip vis didėjanti Dievo – Begalinio gėrio – patirtis (Ef plg. 2,7)?! Ar ne ši prarasta beribė laimė verčia nuo Dievo nusigręžusius žmones (nors jie, aptemdytieji, ir neigtų) tą dovanojamą laimę pakeisti beribiu ribotos apčiuopiamybės kaupimu ir godžiai teigti savo pačių neribotumą!? Ar sau nemeluojame, sau įrodinėdami kūrinio begalybę? Bet ar sugebame apibrėžti laimės bei laisvės kaupą, ar galime apčiuopti jo ribas?! Sąmonėjantis žmogus, augant savižinai, atsakomybei už save, plečia laimės ir vidinės laisvės kaupą. Tad begaliniame Dievo troškime įžvelgdamas vidinius dvasinius pradmenis[1] žmogus atpažįsta SAVO laimę – skaistume[2] atspindėtą grožį bei gėrio kitam troškimą. Pagaliau, įsisąmonintas beglainės laimės troškimas skatina protingą žmogų iškelti kilmės bei tapsmo prasmės klausimą: „Kodėl esu, kam esu, ir kaip esu?”

Atsakymas į tą prasmės klausimą būtų tobula žmogaus savižina, apimanti savo kilmės bei kilmingumo, materijos ir Dvasios pradų, t.y. viso ko pradžios (principium, ἀρχή), vadinasi, Kūrėjo ir kūrimo akto prasmės atpažinimą. Savižina yra grįžimas namo, į pradžią, kilmės šaltinio link (ad fontes): “Kaip džiaugiausi, kai buvo man pasakyta: “Eime į Viešpaties Namus” (Ps 122,1). Todėl sąmonėjantis laimės ieškojimas atveda mus į sielai būtiną suklusimą apie visa ko Pradžią.

Su šia nuostata ieškodami atsakymo, mes ir atverčiame Pradžios knygą: “Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų” (Pr 1,1-2). Toliau sekdami kūrimo aktą, sužinome, kad pirmapradis padrikos ir dykos žemės būvis po penktos kūrimo dienos pavirto kažkuo nuostabiu, jog net Dievas buvo sužavėtas: “Ir Dievas matė, kad tai gera” (Pr 1,25). O po žmogaus sukūrimo pagal savo paveikslą ir panašumą (plg. 1 Pr 1,26) Dievas ypač buvo patenkintas: “Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad tai buvo labai gera” (Pr 1,31). Taigi Apreiškimas aiškiai sako, jog kūrinija atsirado ne kažkokio atsitiktinumo dėka, bet protingo Prado – vienintelio Kūrėjo – įbūtinta. Iš nieko (plg. 2 Mak 7,28; Jn 1,4). Visagalio valia kūrinija pradėjo būti ir jos buvimas tapo būtinas, gražus ir pasigėrėtinas.

Be to, svarbu suvokti, kad kūrinijos įbūtinimas yra nuolatinis anapus ribotos kūrinijos ir anapus jos kismo (arba, laiko) esančio Kūrėjo aktas. Mat Dievas yra nuolatinis ir amžinasis ‘dabar’. O kūrinija, nebūdama savęs pačios priežastis, negali savyje pati išsilaikyti buvime ir sustabdyti kismą. Vadinasi, ir kūrinijos buvimo laikas negali nesiremti nuolatiniu Dievo ‘dabar’. Dievas įbūtina pasaulį čia ir dabar. Todėl pasaulis negali būti netarpdamas santykiu su Dievu. Mūsų laike slypi amžinybė – Kūrėjo čia ir dabar.

Ši savaime aiški tiesa mums nurodo mąstančių kūrinių savimonės pagrindą: MŪSŲ buvimas nuolat yra dovanojamas – tai Dievo atžvilgis į mus. O mes Dievo atžvilgiu tegalime laikytis to dovanojimo – mūsų buvimo laido – Dievui nuolat atsidėkodami. Taigi dėkojimas už dovaną yra sąmonėjančio žmogaus susivokimo išraiška, gyvenimo kelrodis, prasmė ir buvimą pagrindžiantis tarpsmo ‚gyvenime‘ būdas. Savęs ‘turėjimas’, t. y. mano ir tavo tarpsmas, tėra Dievo dovana. O ir mano paties gyvenimo ‘būtinumo’ troškimas neįmanomas be mano paties Įbūtintojo.

Ir visa kūrinija yra dovana – grožio vienio visuma, verta Dievo pasigėrėjimo. Grožis skleidžiasi darnia visuma kaip vienis. Kai į ją žvelgiame, mus pagauna nuostaba. Ar ne gera nuo viršukalnės stebėti erdvę – dangų ir žemę – ir būti jos didybės pagautiems?! Jeigu mes, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1,26), taip grožimės, tai kaip neįsivaizduojamai ‘aukščiau’ esantis Dievas stebisi kūrinijos vieniu ir grožiu! Juk Jis pats ir yra pasigėrėjimo priežastis. Juk jei “Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad tai buvo labai gera” (Pr 1,31), tai Jis pats ir yra pasaulio grožio šaltinis ir matas. Vadinasi, Dievas gėrisi pasauliu kaip savo paties grožiu įstabaus vienio atspindžiu.

Sieloje klūstančio rūpestis dėl visa ko Pradmens ir Prasmės kaip žmogaus laimės šaltinio kildina klausimą: kodėl Dievas kūrė pasaulį? Lyg stebėčiausi pačiu SAVIMI ir klausčiau: kodėl ‘aš’, arba, anot Blezo Paskalio, “kodėl yra kažkas, o ne greičiau niekas”..

Kaip jau aptarėme, Dievas gėrisi kūrinija – savo paties grožio atvaizdu. Ar galime manyti ką nors kita, jei ne tai, kad šis pasigėrėjimas ir yra Dievo įvykdyto kūrimo akto tikslas? Ar ne todėl Dievas kūrė, nes pats Dievas yra gėris ir įbūtina gėrį vardan savęs paties? Neabejojame, kad Dievo gerumas yra pasaulio Pradmuo, Prasmuo ir tikslas. Todėl būtino kūrinijos ir Kūrėjo santykio pagrindas, kūrinijos tarpimo prasmė yra vien tik gera Kūrėjo valia. Dėl savo gerumo Kūrėjas palaiko pasaulio buvimą, t. y. įbūtina daiktų buvimą ir kaitą. O ir mūsų laimės patirtis – gera mums čia būti! – kyla tik iš Dievo gerumo. Vadinasi, jei pasaulio kilmė yra Jo gerumas, kokia prasmė siekti kitko, jei ne to gerumo; koks tikslas sekti kitkuo, jei ne gerąja Dievo valia?!

Taigi, jei Dievas “dabar”, t. y. kiekvieną akimirką, netartų iš Jo paties gerumo kylančio „tebūnie”, pasaulis išnyktų kaip niekada nebuvęs niekas. Kūrėjo geros valios palaikomi, t. y. nuolatos įbūtinami, daiktai tarpsta Jo prasmingoje, vieningoje ir įstabioje visumoje. Būvių, nepriklausomų nuo Dievo Kūrėjo ir tarpusavio susietumo, nėra net ir nuodėmės pažeistoje kūrinijoje.[3] Daiktų vienybė suprastina kaip logiška,[4] t. y. rišli, prasminga ir protinga geros Kūrėjo valios susieta visuma. Todėl Dievo valia atmetama tik ne-protingos ir be-prasmiškos, vadinasi, blogos valios. Geros valios atmetimas reiškia kūrinijos santykių visumos iškreipimą ir žalojimą. (Kasdieniame gyvenime dažnai matome, kaip bloga stiebiasi nutraukti gera valia paremtus santykius ir kurpia beprasmius, pasmerktus žlugti.)

Būties visetas tarpsta tik tarpusavio santykiais, nes būti būva tik dėl Dievo įbūtinančio gerumo. Akivaizdu, gerumas – žmones ir visą gyvastį apie save telkiantis veiksnys. Juk tik gera valia yra įgali sutelkti. Tūlas pastebės, kad blogo žmogaus draugija yra atgrasi, tuo tarpu šalia gero žmogaus gera būti. Priešingai nei bloga valia, kuri stiebiasi tik naudotis kitais, gera valia mezga tvirtų bei ilgalaikių santykių tinklą. Stipri gera valia suteikia ramybę, tuo tarpu stipri bloga – griauna. Taigi į gerojo Dievo panašumą atsiliepiantis žmogus tampa gyvybės ir kūrybos židiniu, traukos centru santalkai, pastovumo ir ramybės nešėju, vadinasi, ir Dievo draugu bei bendradarbiu. Mat geras žmogus, sąmoningai ar ne atsiliepęs į Dievo kreipimąsi, tampa Jo geros valios įgyvendintoju savo paties ir kūrinijos labui.

Šiame skyriuje aptarėme, jog Dievas yra kūrinijos Prasmuo ir Pradmuo, gera valia palaikantis kūrinijos ir Kūrėjo tarpusavio santykių visumą. Dievas yra kūrinijoje atrandamo gėrio priežastis ir kūrinių stiebimosi akstinas. O žmogus iš prigimties ieško Dievo gerumo suteikiamos laimės.

Jei Dievas yra mūsų laimė, ar negalėtumėme sužinoti, kaip tą laimę rasti? Viešpaties gerumo Apreiškimas mums sužadina nenumaldomą troškimą ieškoti Jo gerumo šaltinių ir patirti iš jų semiamą gėrį. Todėl ir kreipiamės į Apreiškimą.

Šventasis Raštas sako, jog Dievas sukūrė pasaulį per Žodį (plg. Jn 1,3), kuris yra “Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą” (Hebr 1,13). Apaštalas Jonas, kuris per Paskutinę vakarienę buvo padėjęs galvą ant Jėzaus krūtinės (gr. ἐν τῷ κόλπῳ τοῦ Ἰησοῦ Jn 13,23), atskleidžia tiesą apie Tėvo prieglobstyje esantį Dievo Sūnų (gr. ὁ ὢν εἰς τὸν κόλπον τοῦ πατρὸς, Jn 1,18):[5] “Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir pats Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa” (Jn 1,1-4). Čia apaštalas Jonas kalba apie vidinį Dievo gyvenimą.

Ne tik Jono, bet ir kitos Evangelijos, ir visas Šventasis Raštas, ir visa kūrinija, ir ypač žmoguje įspaustas Dievo atvaizdo tikrovė skelbia tiesą apie vieną Dievą Trejybėje “Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą” (Pr 1,26). Būtent Dievo Trejybės slėpinyje privalu ieškoti mumyse įdiegto laimės troškimo išpildymo.

 —————-

[1] “Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės lobio suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia sutvirtinti jumyse vidinį žmogų, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti su visais šventaisias, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės.” (Ef 3,14-19)

[2] Skaistumas – tai sielos nuskaidrinimas, kad joje vėl išryškėtų Kūrėjo paveikslas (plg. Pr 1,26). Sielos nuskaistinimą galime palyginti su veidrodžio nuvalymu: “Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį.” (1 Kor 13,12). Šis nuskaistinimas yra dvejopas. Viena vertus, tai sielą drumsčiančių aistrų sutramdymas, kita vertus – nuolankumo Dievui įgijimas. Tik nuolanki ir tyra siela yra pasiruošusi susitikti su Dievu. Ir tik į pasišventusią, taigi, dorybių bei ryžto įžengti į Dievo Artumą puošiamą sielą Dievas maloningai pažvelgia : “Mano siela šlovina Viešpatį, mano siela džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę” (Lk 1,46-48). Taigi skaistumas nėra tik susilaikymas nuo nesantuokinių lytinių santykių ar kunigo bei vienuolio įžadas. Net skaistumo įžadą davęs žmogus nėra apsaugotas nuo pavojaus tapti svetimautoju. Skaistumo esmė – tai valinga vidinė sielos nuostata prieštarų akivaizdoje vykdyti Didijį meilės Dievui bei artimui įstatymą. Susilaikymas nuo lytinių santykių, arba išorinis skaistumas, yra tik viena iš priemonių vidiniam skaistumui pasiekti, bet dar ne pats vidinis skaistumas. Ikivedybinis susilaikymas – tai kova prieš jaunatviškas aistras, kad jaunas žmogus taptų atsakingu už save ir pasiruoštų santuokinei atsakomybei už kitą asmenį. O patys santuokiniai lytiniai santykiai, jei jie augina iki mirties būti kartu pasižadėjusių asmenų vis didesnį atsidavimą ir ištikimybę, skaistumą tik stiprina. Tad lytinių santykių skaistumas ir gėris – tai atsakomybės už kitą bei maloningo atsidavimo kitam iki mirties šventimas.
[3] Nebent vaizduotėje: sapnuose, svajose, svaičiojimuose ir t.t.
[4] „Logiškas“ (λογικός, protingas) kyla iš λόγος – pradas, prasmuo, protas.
[5] Originaliame graikiškame Naujojo Testamento tekste ir Jėzaus krūtinei, ir Tėvo prieglobsčiui pavadinti vartojamas tas pats žodis κόλπος – krūtinė, prieglobstis, vidujybė. Šis sugretinimas atskleidžia didžią meilės, kylančios iš Švenčiausios Trejybės, tiesą: būti Dievo Sūnaus Jėzaus meilės artume reiškia būti ir Sūnuje esančio Tėvo Artume.

Advertisements