Kviečiame studijuoti “Ad Fontes” savaitės metu liturgijoje giedamų giesmių meditacijos tekstus.

Šv. Alfonso Maria de Liguori šventė

Ašinė gija

Kolektos malda: „Dieve, kuris per tavo palaimintąjį Išpažinėją ir Vyskupą Alfonsą Mariją, užsidegusį karščiu atversti sielas (animarum zelo succensum), savąją Bažnyčią naujais palikuonimis praturtintai, prašome, kad, jo išganingais paraginimais išmokyti ir pavyzdžiu sutvirtinti, būtume verti pas tave laimingai atvykti.“

Komentaras: „Dėl sielų uolumu uždegtą“ (animarum zelo succensum) pagerbiame išpažinėją ir vyskupą Alfonsą Mariją. Jame atpažįstame ugnies karščiu ir, todėl, dvasiniais palikuonimis turtingą sielą. Kas tai per įkarštis? Apreiškimas naudoja „liepsnos“ sampratą Šventosios Dvasios veikimui nusakyti. Būtent Dievo Dvasia „uždega“ sielas šventumo liepsna. Taigi šventasis įkarštis kyla ne iš žmogiškos aistros. Pati Šventoji Dvasia nužengia į žmogaus sielą ir pašventiną ją. Jos galia žmogus – jo protas, valia, jausmai, aistros – yra pajungiami Dievo valios vykdymui ir išgyvenimui. O Dievo valia yra kūrinijos pašventinimas. Taigi Šventosios Dvasios buvimu ir tikėjimu stiprus žmogus (kitaip – šventasis ir išpažinėjas) būtinai tampa Dievo bendradarbiu sielų išganymo darbe. Jis myli sielas taip, kaip jų trokšta Dievas. Šventasis išgyvena sielų skurdą ir trokšta jų išganymo, jų atsivertimo ir Dievo įsigyvenimo jose. Tokiu buvo ir šiandien liturgijoje minimas Alfonsas Maria de Liguori (XVIII a.) – save artimo darbais ir dovanota išmintimi dėl sielų išganymo išsidalinęs šventasis.

Skaitiniai

Epistolė (2 Tim 2,1-7)

Komentaras: Epistolė ragina vyskupą „stiprėti Jėzaus Kristaus malone“ bei perduoti (tradere; traditio – perdavimas) šią malonę „patikimiems žmonėms“. Bažnyčios Tradicija veikia tikėjimo atveriama Tiesa ir Dievo išganingąja galia. Tik dangiškųjų verčių ištroškę mažutėliai (pauperes) yra išganymo verti. Todėl išpažinėjas pakenčia žemiškuosius nepriteklius vardan dieviškos malonės gausos. Tuo pačiu išpažinėjas yra dangaus „kareivis“, kuris karo vadui dovanoja sielų išganymo pergalę. Tuo pačiu išpažinėjas yra „bėgikas“, kuri startuoja žemiškajame slėnyje ir finišuoja Dangaus karalystės prieangiuose. Tuo pačiu išpažinėjas yra sielų išganymo vaisių čia žemėje brandinantis „žemdirbys“. Išpažinėjas darbo vaisius – sielų bendrystės Dievo šventume karūna.

Šventosios Evangelijos pagal Luką tęsinys (Lk 10, 1-9)

Komentaras: Evangelija byloja apie Viešpaties mokinių siuntimą (missio) skelbti „dangaus karalystės“. „Jei ten gyvens ramybės“ sūnus, ramybė (pax) ten pasiliks, o kartu ir pats ramybės perdavėjas, ir pats Ramybės šaltinis. Ramybė ir ramybei išrinktų bendrystė (koinonia) ir yra Švenčiausios Trejybės įsiviešpatavimas atpirktųjų ir pašventintųjų tarpe. Appropinquavit in vos regnum Dei – Prisiartino pas jus Dievo karalystė!

Giesmės
INTROITAS

Spiritus Domini super me, propter quod unxit me, evangelizare pauperibus misit me, sanare contritos corde. V. Attendite populus meus legem meam, inclinate aurem vestram in ore meo. (Lk 4,18 – 19; Ps 78,1)

Viešpaties Dvasia yra virš manęs, dėl to jis patepė mane; pasiuntė mane skelbti evangelijos vargšams ir išgydyti turinčius sugrudusią širdį. Ps. Įsidėmėk, mano tauta, manąjį įstatymą, palenk savąją ausį į mano burnos žodžius. (Lk 4, 18 – 19; Ps 78,1)

Komentaras: Šventoji Dvasia patepė išpažinėją, kad šis skelbtų gerąją žinią (evangelizare). Dvasia dvelkia (plg. Rom 8, 14-16) sugrudusioje širdyje (contritos corde) – ją atstato, pašventina ir pakelia santykiui su Dievu (sursum corda – aukštyn širdis!). Giesmės melodija akivaizdžiai išgieda Dvasios išgydytos širdies džiaugsmą. Būtent Dvasios įsigyvenimas nuolankioje širdyje ir yra geroji išganymo žinia – Dangaus Karalystė jau prisiartino!

GRADUALAS

Memor fui iudiciorum tuorum a saeculo, Domine, et consolatus sum: defectio tenuit me pro pecatoribus dereliquentibus lege tuam. V. Justitiam tuam non abscondi in corde meao: veritatem tuam et salutare tuum dixi. (Ps 118, 52-53; Ps 40,11)

Prisiminiau tavo amžinuosius įstatus, Viešpatie, ir tapau paguostas; silpnumas apėmė mane dėl tavo įstatymą pažeidusių nusidėjėlių. V. Tavojo teisingumo nepaslėpiau savo širdyje, ir bylojau tavo tiesą ir tavo išganymą. (Ps 118, 52-53; Ps 40,11)

Komentaras: Menu (memor fui) Apreiškimu mums dovanotus Viešpaties priesakus (iudiciorum tuorum). Tapome klusnūs Dievo valios – atperkančios ir pašventinančios mus – įgyvendintojais. Dievas atmena mus kaip esančius. Vadinasi nesame žmogaus niekybėje nykstantys. Esame paguosti paties Dievo Šventosios Dvasios – Guodėjo (Paracletus). Tad ir mes – Jo Meilės dalininkai – atmename mirtyje nykstančius artimus žmones ir dalinamės su jais mums dovanojama Dievo gyvastimi.

ALELIUJA

Alleluia. V. Ipse est directus divinitus in panitentiam gentis, et tulit abominationes impietatis: et gubernavit ad Dominum cor ipsius et in diebus peccatorum corroboravit pietatem. (Sir 49,3)

Aleliuja. V. Jis [yra Dievo pašvęstasis], kad priverstų tautas atgailauti ir panaikintų bedievystės šlykštybes, ir jis nukreipė Viešpatį į savąją širdį, ir nuodėmingose dienose sutvirtino dievotumą. (Sir 49,3)

Komentaras: Dievo pašvęstasis sutvirtina tikinčiųjų dievotumą. Atsimetimo nuo Dievo (impietas) šlykštumas ir pamaldumo dorybe tvirtinamas santykis su Dievu (pietas, dievotumas) yra du nesueinantys pasauliai, tarp kurių blaškosi žmogaus širdis. Išpažinėjas yra tas, kuris pats tvirtinasi dievotume ir, Dievo Dvasios galia, laimi žmogaus širdis Dievui.

OFERTORIJUS

Honora Deum de tua substantia, et de primitii omnium frugum tuarum da ei. Noli prohibere benefacere eum qui potest: si vales, et ipse benefac. (Pat 3,9.27)

Pašlovink Viešpatį savo turtu ir teik jam visų savo derliaus vaisių pirmienas. Nedrausk daryti gerą tam, kuris gali, o jei gali, tai ir pats būk geradaris. (Pat 3,9.27)

Komentaras: Žinia, žmogus yra vaisingas tiesiog savo fiziniais palikuonimis ir kūriniais. Tačiau jo rankas judina jo gyvastis, jo siela. Tad jo prigimties pirminis vaisius yra išugdytos sielos dorybė. Bet ir tai nėra aukščiausia žmogaus vertė. Mistiniame Kristaus kūne (Bažnyčioje) mums yra dovanojamos ir dieviškosios vertės (dorybės) – tikėjimas, viltis ir meilė. Būtent mumyse įskiepytos dieviškosios dorybės ir jų galia subrandintas vaisius ir yra šventinamo žmogaus derliaus pirmiena, verta (dignum et iustum) pagerbti (honorare) Dievą.

KOMUNIJA

Sacerdos magnus, qui in vita sua suffulsit domum, et in diebus suis corroboravit templum: qusi ignis effulgens, et thus ardens in igne. (Sir 50,1.9)

Didis yra kunigas, kuris per savo gyvenimą sustiprino namus ir per savąsias dienas sutvirtino šventyklą, kuris yra kaip įsižiebus ugnis ir smilkalai, liepsnojantys ugnyje. (Sir 50,1.9)

Komentaras: Bažnyčios liturgijoje smilkymo apeiga simbolizuoja pašvęstą krikščionio gyvastį. Dievo Meilės įžiebtos širdies karštyje mūsų gyvastis sutampa ir tiesiog tampa Dvasios dvelksmu. Būtent tokiu būdu esame pašaukti dalyvauti save aukojančioje Dievo Sūnaus kunigystėje.

Advertisements