Sustokime. Susimąstykime. Pažvelkime į taip būtinai savą troškimą būti. Būti – tai reiškia neišnykti, vadinasi, būti visada, amžinai. Todėl būtis yra tvari. Pasiklauskime savęs: kas man yra savos žmogiškos savasties tvarumas? Paprastai tariant, kaip būti tvariai? Kaip trokšti būti, kad būčiau tvariai ir pilnatviškai, t.y. laimingai? Būtis yra tvaraus žmogiškumo lūkesčio išsipildymas. (Lietuvių kalboje būtis yra veiksmažodinis daiktavardis, nusakantis būseną būti.) Kas gi yra manoji būtis? Privalu susižinoti.

Jeigu taip noriu būti, turiu ir paklausti: kaip būti ir būti gerai? Lyg ir visi darome. Tačiau itin retas drįsta paklausti, kas yra pati būtis?  Kaip trokšti to, ko nepažinai? Visgi dauguma su visa galinga žmonijos susižinojimo (suprask, informavimo) sistema gausmingai paprieštaraus: yra aibė būdų, kaip būti gerai. Gyvenimo stilių ir savęs tenkinimo būdų pasiūla čia pat užmušinėja tylų, bet esminį klausimą apie būtį.

Ir šis susipriešinimas mums atskleidžia lyg dvejas priešgyniaujančias žinojimo rūšis. Tie, kurie drįsta paklausti ir aiškintis, kas yra būtis šviesmiečiais nutolsta nuo tos masės žmonių, kurie tiesiog tenkinasi lengvai patiekiamais tariamo įsibūtinimo būdais. Klausimas apie būtį yra kartu išsivadavimas iš netvarių būsenų sumaišties ir apsimelavimo netikrybių gasuoje. Galios ir pasitenkinimo jusmai tėra laikinos melagingos tvarumo širmos. Jos visada anksčiau ar vėliau žlunga.

Kita vertus, klausimas apie būtį yra nuoširdaus ir tikro rūpesčio apie savąjį tvarumą išraiška. Ir čia išryškėja dvejos viena kitai priešgyniaujančios žinojimo sampratos: laikinybės manymas ir tikrybės mąstymas.

Advertisements