Manymas tėra nuomonių seka apie nuolat kintančius dalykus.

Tvarų susižinojimą pradėkime nuo pripažinimo, kad tikrovė yra kintanti. Ir mes patys joje esame kintantys. O ir mūsų žiūra į pasaulį – pasaulėžiūra – yra kintanti. Kintantys žmonės žvelgia į kintantį pasaulį ir patiria visaapimančią kintamybę. 
Pažinimas tėra kintamieji mums būdingoje nežinojimo būsenoje. Žinia, nežinojimas irgi yra ta nuolatinė grėsmė, iš kurios nuolat vaduojamės mums greičiausiai prieinamais susižinojimais. Nežinojimą glušiname žinių srautu: apie kitus, pasaulį, ir apie save. Retai klausiame, ar tai, ką girdime ir patiriame yra tiesa. Paprastai girdime ar siekiame patirti tai, ką galime savyje įglausti kaip malonumą. Mes ‚nenorime girdėti‘ to, kas nemalonu, grėsminga. Norime to, kas malonu, kas sukuria bendrąja prasme soties: tvaraus įsibūtinimo ir įsigalinimo jusmą.

Štai taip iš kintamybių potyrių, kurių sluoksniavimąsi lemia įsibūtinimo lūkestį tenkinantys jusminiai įspūdžiai, ir susidaro save įnirtingai kitų atžvilgiu tvirtinantis – t.y. visateisis – manymas.

Kintančių potyrių kraitį tūlas kintamasis nevadina manymu. Visur ir visada mes įnirtingai tvirtiname žiną. Nes negalime leisti sau nežinojimo, kuris mus meta į ne-būties grėsmės prieangius. Tad mes žinome. Tačiau tokį neišvengiamai kintantį žinojimą manymu vadina tik klausimą apie būtį užsiduodantys retieji. Nes iš tiesų klusdami ir proto gelmės klausdami jie susižino, kad jie nieko tvirto nežino, o tik netvariai mano apie vieną ar kitą dalyką. Taip pat ir apie save. Tokiu būdu jie susižino gyveną ant labai netvirto, suprask, nebūtino pamato.

Šakninis klausimas apie savojo būtinumo kilmę, t.y. apie būtį kaip tvariąją žmogaus būseną, leidžia tūlam drąsiajam įsivardinti netvarų žinojimą kaip itin netvarųjį manymą.

Tad verta pradėti siekti žinojimo iš tiesų, keliant pamatinį klausimą: kas yra tai, kas iš tiesų yra? Šis klausimas telkia žmogaus protingąsias galias į tvarumo patyrimą pačia plačiausiąja prasme.

Būti reiškia stoti tvarumo paieškoje ir tvirtintis savo prigimtyje. Būtis yra tvarumo stotis, atskleidžianti žmogaus prigimties kilmei būdingą stotą.

Kilmingai būnant, arba kilmingame stote įsibūtinant, iš tiesų esame protingi ir žmogiškai visavertiški. Proto vedina valia telkia mūsų prigimties galias ir smelkiasi į būties tvarumą. Protas leidžiasi atrasti savą žmogišką matą, įgalinantį žmogui būti saikingai, dorybingai ir, todėl, sveikai. Pats gi protas ne tik ištveria kintamybių srautą nuolatinių patirčių kęsme, bet ir imasi pastarąsias tirti, t.y. matuoti jam savais tvariaisiais pradmenų matmenimis. Taigi, protas atpažįsta ir tiria iškęstose patirtyse tvarumo lygmenį tik tada, kai visa prigimtimi klūstame tam, kas iš tiesų yra. Visa prigimties galia su tuo, kas yra susibūnantis protas, sakome, mąsto. Būtis ir yra mąstymas. Būti reiškia mąstyti. Nėra kitos mąstymo žodžio prasmės.

Šaltinis: http://www.arche.lt

Advertisements