Ir visgi be žinojimo žmogus tiesiog būti negali. Bet koks žinojimo siekis visada yra pamatinė žmogiška pastanga būti. Net jeigu žmogus ir klysta, jam tenka išsimanyti tiesą apie save; jis turi manyti esąs. Ir ne kitaip. Nes antraip jis patenka į nebūties grėsmės pajautą. O jeigu nieko neišmano ir jokios net nuomonės neturi, jis lengvai įtiki į prieinamą išmaniausią jo paties būvio teigimą. Mūsų laikai yra išmanių teiginių apie žmogų ir jo gerovę klestėjimas. Teigiami naujiniai apie žmogaus būvį nuolat kinta. Tačiau pati teigimo seka ir įsijautimas į teigiamybes bei naujienas sukurpia būvį, kuriame gera buvoti: tada vis rodosi, kas „viskas yra ir bus gerai“.

Tuo tarpu ikiistoriniuose laikuose, skirtingai nei mūsų laikais, manymo tvarumas buvo tvirtinimas ne naujinių seka, bet teiginių apie tvarumą laiduojančias galias pyne. Įprastai tokį pasakojimų pynę vadiname graikišku vardu – mitas ( μῦθος). Nežinantis žmogus ir netvarumą, taigi, priklausomybę nuo gamtos ir kitokių priešiškų galių išgyvenantis žmogus, siekė paaiškinti ir su jomis susibūti, susitarti. Pirmiausiai, anas  įsivardija prasmingu vardu. Skardžiai iš dangaus bylojantis kažkas tapo aukščiausia dievybe Perkūnu, ar griausmavaldžiu Dzeusu. Su įsivardinta galimybe galima buvo tartis jau aukojant kažką, idant taptų numaldyta ir palanki žmonių reikiamybėse. Taigi tvarų būvį pirmykščių žmonių bendruomenė klostėsi iš, viena vertus, išsiaiškinimų apie galingus veikėjus pynės (mitų), kita vertus, iš susitarimo su jais būdų (religijų).

Bet ar gali griausmavaldis Dzeusas laiduoti manąjį tvarumą? Mat, anot Helados mitų, Griausmavaldis mėgo paleistuvauti su žemiškosiomis gražuolėmis. Kai kam kilo svarių abejonių: ar gali žemiškų malonumų Didis mylėtojas būti patikimu Viseto tvarumo išlaikytoju?

Tuo tarpu graikiškoji ugdymo sistema kvietė ugdytis vidinį tvarumą –  tam tikrą dievišką galią, kuri įgalindavo pergales, šlovę ir amžinąjį didžiavyrio gyvenimą Eliziejaus laukuose šalia dievų buveinės Olimpo. Šios galios vardas būvis geriausiu (ἀρετή). Tūlas graikas gyvavo amžinybės siekiu – Αιέν αριστεύειν!  (Amžinai būti geriausiu). O šis siekis vedė į pergalę ir tvarią šlovę, kurią pasiekdavo kilnieji didžiavyriai – dorybės (ἀρετή) turėtojai, vadinamieji geriausieji (ἄριστοι). Pergalingi kilmingieji metė iššūkį dievams. Vidinė kilmingojo savivertė žadino protą būti protingu, t.y. savastingai ieškoti tai, kas yra tvaru. Kilnumas ieško kilmės.

VI amžiuje antikinės Graikijos rytiniuose ir vakariniuose poliuose ėmė kilti naujas tvarumo paieškos sąjūdis. Juos vadino prigimties svarstytojais (φυσιόλογοι, fiziologai). Nes jie ieškojo tvaraus daiktų pamato. Jie drįso būti ir jie ėmė mąstyti. Jiems rūpėjo sutapti su tuo, kas yra. Jie atmetė pasakojimų pynes kaip melagingas bei netikroviškas ir ėmė vaduotis iš nežinojimo klausimu apie daiktų kilmę: jei visa nyksta, visa praeina (πάντα ῥεῖ), kas yra tai, kas lemia pastovumą, tvarumą? Iš kur viskas kilo?  Naujai gimę mąstytojai ėmė kelti klausimą: kas yra tverianti daiktų kilmė?

Šaltinis: http://www.arche.lt

Advertisements