Būti siekia kiekvienas žmogus, nes žmogus išgyvena išnykimo grėsmę. Būti ar Nebūti – štai tikrasis ir vienintelis būtinasis klausimas. Būti žmogui yra būtina. Su nebūtimi jis niekaip negali saistytis.

                                                    BŪTI? NEBŪTI

Žmogus be paliovos vaizduojasi sau tvarią gerovę. Nebūties grėsmė verčia žmogų stvertis tvarumą žadančių vaizdinių. „Vertės“ pardavėjai gerovę įsivaizduojantiems siūlo („parduoda“) išbaigtus vaizdinius, t.y. gyvenimo būdus ir pastaruosius išpildančius daiktus.

                                      VAIZDUOTĖ kildina GEROVĖS PAŽADĄ

Nebūties grėsmė nardina žmogų į vaizduotę, kuri temdo protingai užduodamą klausimą – kaip būti iš tiesų tvariai ir gerai?

                                             VAIZDUOTĖ nėra MĄSTYMAS

Mąstymas tegalimas tik klausiant: kas yra tai, kas iš tiesų yra?

                                                  MĄSTYTI yra BŪTI

Didžioji dauguma žmonijos lengviau vaizduojasi esą, o ne siekia būti iš tiesų. Jie yra manantys, o ne mąstantys.

                                          MANANTYS versus MĄSTANTYS

Manantys siekia įsigalinti, kaupdami visą, kas teikia pranašumo jausmą. Mąstantys gi siekia įsibūti į tai, kas yra. Iš prigimties, žmogus negali nekaupti. Nelygu, kas yra kaupiama. Manantieji nesiekia būti iš tiesų, todėl jiems nepasiekiamas būties tvarumas. Iš čia, tvarumo jie tegali siekti tik įvaldydami kismo kaupimą ir stverdamiesi vis didesnių kaupų. Mat jiems tenka be paliovos tvirtintis ne tame, kas yra; o tai, kas kinta. Netverdami būties, jie turi tapatintis su nykstančiais kaupiniais ir vaizdiniais. Todėl jų kaupimas turi būti nuolat atnaujinimas „naujiniais“ ir vis smarkesnis: vis daugiau! Mąstantieji nusigręžia nuo to, kas kinta ir gręžiasi į save, klausdami: kas yra tai, kas iš tiesų yra?

                               Manantys KAUPIA versus Mąstantys KAUPIASI

Mąstantieji siekia pažinti ir susitapatinti su tuo, kas iš tiesų yra. Tveriančios būties siekiąs mąstantysis vaduojasi iš ribotų vaizdinių (μῦθος) vyravimo ir vadovaujasi prigimtiniu protu (λόγος) – klūstančiu ir klausiančiu. Ne vaizdiniais svaigindamasis, bet sava prigimtimi ir saviems pradams klūstantis protas visada klausia apie tai, kas yra iš tiesų? Buvimo būdai reiškia ir skirtingus susižinojimo ir žinojimo kelius. Pasirinkti „galios kelią“ reiškia išsižadėti savęs, pasirinkti nyksmą, pamesti „išminties taką“. Pastarasis takas yra protingas sambūvis su savimi, tvarios būties ir jos pažinimo, t.y. susibuvimo su tuo, kas yra, būsena.

                                             MITAS versus LOGOS

Išminties meilė yra ir vaizdinių, ir proto ribotumo įveika vardan tveriančios būties – to, kas yra iš tiesų. Protas įveikia vaizduotą, įveikia ir savo ribotumą ir veda į tai, kas iš tiesų yra tik klusdamas ir klausdamas. Išminties meilė yra sunki būdingu nuolatinio suklusimo ir klausimo būviu.

                                IŠMINTIS pasiekiama KLUSIMU ir KLAUSIMU

Pirmasis filosofijos klausimas: kas yra visetą kildinantis tvarusis Pradas – ἀρχή.

Šaltinis: http://www.arche.lt

Advertisements