Pradas visada yra. Jis niekada nesuyra. Todėl Pradas būtinai tampa protingų pradmenų išskleistimi tarpstančių žmonių siekiamybė. Mūsų gyvastis skleidžiasi tarp to, kas yrà ir to, kas ỹra. Būtinai būti siekiantis žmogus nenori su tuo, kas ỹra susibūti. Bet čia iškyla tikra bėda: tai, kas yra ir yra tai, kas ỹra. Ir ką gi dabar mums daryti? Kaip jau aptarėme: šio vidujai ardančio kęsmo pagavoje ir kyla būtinas siekis įsibūtinti ir įsigalinti tame, kas yra ir nekinta, t.y. atrasti ir nekintamai susibūti su amžinuoju būties Pradu. Todėl imamės ieškoti tvaraus pažinimo būdo, idant pažintume ir susigyventume su tuo, kas iš tiesų Yra ir įgytume taip godojamą tvarųjį būvį.

Štai šioje skirties yrà – ỹra pagavoje (kurią įžvalgiai atsispindi mūsų lietuvių kalba) ir slypi tvaraus pažinimo pamatas. Nekintamos esamybės įžvalga grindžiamas žmogaus protas neišvengiamai klausinėja apie tai, kas yra? Tačiau esaties išgyvenimo ir įsisąmoninimo būdas, kaip jau esame aptarę, suskirsto žmoniją į dvi dalis. Manantieji yra tie, kurie pažįsta ir teigia kintamybėje save būtinai esančius ir galinčius būti. Mąstantieji gi pripažįsta kintamybės ribotumą ir siekia pastarąją peržengti – tiek vidinio, tiek išorinio – dialogo pagalba nekintačio esamybės ir ją įbūtinančio Prado pažinimo link. Priešingai nei manantysis laike nykstančių gėrybių atžvilgiu, tik susibūdamas su amžinai esančiuoju Pradu mąstantytis išgyvena savąjį tvarumą. Pagilinkime šios skirties pažinimą įžvalgiu samprotavimu apie esamybės ir irimo tapatumą ir, tuo pačiu, esminį skirtingumą.

Tiek mąstantieji, tiek ir manantieji savaip teigia tikrovę vardan savęs įbūtinimo. Kitaip tariant, visi vaduojasi iš to, kas ỹra. Niekas nenori suirti, visi nori kaip nors išbūti. Visos protingos būtybės negali neteigti tikrovės, kurioje būna – tiek mąstantieji, tiek ir manantieji. Kasdieniu būviu ir pastarąjį atspindinčia kalba be atovangos teigiame, kad kažkas yra. Visaapimančiu yra mes teigiame save, tuo pačių įsivardydami savo patirtus ar išgalvotus suvokinius. Visgi būdingai be atodairos teigdami savąjį būvį mes nesusimąstome, kad tai, ką čia ir dabar teigiame esant, iš tiesų, irsta ta pačia teigimo akimirka.

Būvio gelmės suvokimu ir skiriasi mąstantieji nuo manančiųjų. Mąstantieji suvokia, kad jų betarpiški suvokiniai atspindi irstančius dalykus. Nes pastarieji yra atspindimi nykstančiose žmogaus būsenose. Žmogaus suvokimą riboja juslinės ir jausminės nyksmo patirtys. Tuo tarpu mąstantieji siekia pranokti ribotas patirtis ir ribotus suvokinius, taip pat ir sprendinius nepaliaujamu klusimu ir klausimù. Tad ir kiekviena teigiama patirtis ir suvokinys atspindi mąstančiojo kęsmą. Teigdamas tai, kas visgi ỹra, jis kenčia to, kas iš tiesų yrà stygių. Todėl mąstantieji mieliau tyli, ir nekalba niekų tikrąja šią žodžio prasme.

Manantieji gi teigia tikrovę, kokią patiria, ypač, jiems savaip maloniu būdu. Manantieji gyvuoja ir dažnai gyvuliuoja savų teiginių pasaulyje. Manančiojo tikslas – patirti save pačiu maloniausiu būdu. Jis nenori tikrovės kęsti. Atvirkščiai, jis nori ja mėgautis. Todėl taip būnantis žmogus siekia, kad tiek jo patirtys, tiek ir suvokiniai jam būtų malonūs. Be abejonės, už visus labiausiai jis siekia patirti būtinumo ir galios jusmą (turime omeny įprastai žmonių godojamus svarbos, žinomumo, reikšmingumo, garbės ir t.t. pojūčius). Todėl gėrybes kaupiantys manantieji neišgyvena to, kas ỹra taip kaip mąstantieji, kurie siekia susikaupti, kad būtų iš tiesų ir neišnyktų nyksme. Anaiptol, manantieji bėga nuo nykties neišvengiamybės beatodairiško įvairiausių savaip gėrybingų patirčių ir suvokinių kaupimo būdais. Kiekvienas susikaupimas būti iš tiesų jiems reikštų kaupimo žlugimo pradžią. Nes susikaupimas kildina itin trikdančius klausimas apie irstančių dalykų kaupimo prasmingumą.

Šaltinis: http://www.arche.lt

Advertisements