Lygia greta kyla ir savasties klausimas. Koks gėris ar kuri gėrybė yra saviausia? Mąstantieji kaupiasi savyje ir siekia įsisavinti tai, kas yra saviausia – įbūtinančią Savastį, kuri yra ne kas kita, o esinių visetą įbūtinantis ir išlaikantis Kūrėjas. Nebūtinai mąstantieji visetą įbūtinančią Savastį išgyvena tuo pačiu būdu ir tuo pačiu vardu. (Dievas leidosi atrandamas ir įvardijams nevienodai.) Visgi visi mąstantys telkiasi savojoje prigimtyje – būti visavertiškai, ir taip įsisavina juos įbūtinantį Pradą – Savastį. Mąstantis žmogus siekia įsibūti jį patį pranokstančiame, nes prigimtį pagrindžiančiame ir visokeriopą būtį teikiančiame tvarumo Šaltinyje ir ,tokiu būdu, ima būti tvariau pagal susitapatinimo su Pradu lygį. Iš tiesų, sava tegali būti tik tai, kas kyla iš prigimtį kildinančios Savasties. Tačiau tik mąstantieji tai žino ir tuo gyvena.

Tuo tarpu manantieji, t.y. gyvenantys ribotu žinojimu ir irstančiomis patirtimis, gėrybių kaupimu siekia įsisavinti taip trūkstamą tvarumą. Tad gėrybių kaupimu tarpstantys manantieji su įkarščiu savinasi tas gėrybes, kurios joms suteikia kuo raiškesnį tvarumo pojūtį. Štai pojūčio raiškumo paieška susluoksniuoja kaupimo patirtis: viena yra kaupti patirtį čia pat gėrybę vartojant, kita – turėti gėrybę ilgesniu laiku. Pastarosios yra labiau branginamos, nes tapatinimasis su ja suteikia didesnės vertės pojūtį. Pavyzdžiui, žemės sklypo ar nuopelnų savinimasis. Tapatinimasis su tuo, kas žmonių yra branginama ir matuojama vertės matais (pinigais) suteikia daugiau savivertės, vadinasi, daugiau galios bei būtinimo pojūčio. Būtent tokių gėrybių sukauptį mes ir vadiname nuo-savybe, tai, ką kaupiame, kylančia iš (nuo) to, kas sava. Žmogui būdingą kaupimą visada lemia tai, kas išjaučiama ar įsivardijama kaip sava.

Nuosavybės turėjimas yra prigimtinis dalykas. Net ir neturtėlis savyje sutelkiantis jam būtinus dvasios dalykus turi turėti irgi būtinus dalykus savo gyvasties tarpimui aptarnauti. Todėl ir iš išorės dvasingam beturčiui teikiamos ir nuo-savomis tampančios gėrybės yra neatsiejamos nuo žmogui savos prigimties sklaidos. Tačiau savitikslis nuosavybės kaupimas yra būtino tvarumo paieškos klystkelis. Joks gėrybių kiekybės teikiamas pojūtis nepakeis Savasties tiesos tvirtumo. Aptartomis sąvokomis tariant, tas kas ỹra niekaip nepakeis to, kas yrà. Yrančių gėrybių vartojimo patirčių seka ar jų turėjimo mastas tegali vesti tik apgaulingos savivertės jusmo link.

Todėl nuosavybę verta turėti tik vardan teisingo naudojimosi ja. Čia paklauskime: o kas yra teisinga panauda? Iš to, ką jau suvokėme yra aišku, kad teisingas nuosavybės naudojimasis veda tik žmogui savos prigimties sutelktumo link – tiek medžiagine, tiek ir dvasine prasme. Teisinga dovanoti stokojančiam; teisinga pardavinėti savo paslaugas vardan lėšų sukaupimo namo, kuriame kaupiama ir dovanojama meilė, statybos.

Į prigimties sukaupimą nevedantis nuosavybės kaupimas yra nevertas prigimtinio žmogaus orumo.

Šaltinis: http://www.arche.lt

Advertisements