Tie, kurie vaduojasi iš troškimo išgyventi galią savyje kaip pačią žmogaus savastį ir kartu kaip savipakankamumą – būti visaverčiais, tie vaduojasi iš vaizdinių apie būtinas visavertiškas būtoves, t.y. mitų, viešpatystės. Nes vaizdiniai neatspindi tikrovės. Tuo pačiu ir ribotas išmanymas apie ribotus dalykus nėra visuminis tikrovės atspindys.

Toks išmanymas yra neišvengiamai sumišęs su vaizduote. Nes žmogus negali nesiekti tvarumo ir pilnatvės. Vadinasi, ribotą išmanymą apie tai, kas galėtų būti, ar norėtųsi, kad būtų, papildo vaizduotė, būtinai išpildanti žmogui būtiną tvarumo bei pilnatvės siekinį. Atsimetimas nuo šio savipakankamo įsigalinimo būdo, išvaduoja protingą žmogaus prigimtį iš nebūtų dalykų.

Savo pradų pagrindu susižinanti protinga prigimtis siekia jam savo – tikrai žmogaus prigimčiai tapataus – būtino įsibūtinimo būdo. Pradedąs mąstyti žmogus ima klusti ir klausti. Čia ir turime paklausti: kam gi jis klūsta ir ko jis klausia? Kaip protinga žmogaus prigimtis stiebiasi įsibūtinti?

Toliau samprotaudami dar klausime ir tyrinėsime, kas yra toji protinga žmogaus prigimtis. Dabar gi žinome, kad nyksmo patirtis verčia žmogų įsibūtinti visais atžvilgiais ir būdais. Vadinasi, išsivadavimas iš nebūtų dalykų tarsi „būties“ pakaitalų, verčiančių žmogų verstis išmislų tvenkiniuose, spiria žmogų atrasti naują įsibūtinimo pamatą. Protas tveriasi nekintamais dalykais. Protas visada teigia, kad kažkas yrà, o ne ỹra. Protas siekia tvirtinti nekintamą esatį. Vadinasi, iš tariamai žmogų maloniam būviui įgalinančių vaizdinių viešpatystės išsivadavęs protas esatį gali ir ima tvirtinti jam savu ir, tikrąją šio žodžio prasme, būtiškuoju būdu. Išlaisvėjusi protinga prigimtis ima kęsti nyksmą kaip jai atgrasų būvį. Vadinasi, protas ima gręžtis nuo to, kas ỹra link to kas yrà iš tiesų. Čia jis ir suklūsta: protas siekia imti domėn tai, kas gali būti tvariai ir, todėl, ryžtasi klausimui: kas yra tai, kas iš tiesų yra? Protas tampa savimi. Sakome: protas mąsto.

Šaltinis: http://www.arche.lt

Reklama