Taigi, kas yra tai, kas iš tiesų yra? Yrà tai, kas ne ỹra. O kas nesuyra šiame kilties ir nykties pasaulyje? Pirmieji Antikinės Graikijos mąsytojai įžvelgė visa kildinančios pirmosios priežasties būtinybę. Vėliau Sokratas atskleidė mūsų prigimtyje tūnančią įsibūtinimo siekio priežastį – protinguosius pradmenis, kurie mumyse stiebiasi susibūti su visetą kildinančiuoju tvariuoju Protinguoju Pradu (εξ’ ἀρχής λόγος) ir, tokiu būdu, gyventi iš tiesų protingą gyvenimą. Šiuo priesaku ir toliau vadovavosi Sokrato mokinys Platonas, taip pat Platono Akademijos (Ἀκαδήμεια) alyvų giraitėje įkurtoje filosofų bendruomenėje  išsiugdęs Aristotelis, o ir aibė kitų mažiau žinomų mąstytojų, kurie nešė tiesoieškos šviesą į žmonių pasaulį. Platonas ir Aristotelis yra kiekvieną mąstytoją įkvepiantys šviesuliai. Jie susikovė ir iki šiol padeda tūlam mąstytojui kautis su kilties ir nyksmo prieštara, suvokiant (ir, tuo sykiu, susivokiant) pradų būtinumą kismo tapsme.

Kas yra tai, kas iš tiesų yra, kai visa kinta? Mūsų protas teigia patirties esamybę. Pradus gi įžvelgiantis, arba mąstantysis, įžvelgia prieštarą, kad tai, kas yrà tuo pačiu sykiu ỹra. Ir visgi mes teigiame esamybę, kaip esančią, t.y. kaip tvariai tarpstančią kismo virsme. Tai yra, mes teigiame, kas kažkas yra toks pat nepaisydami to esinio akivaizdaus kismo. Žmogus auga, nyksta ir miršta; tačiau nepaisydami šio kismo ir net nebūties mes įnirtingai teigiame esant tapatų žmogų. Ir štai taip nusakome kiekvieną kintantį būvį. Jau suvokėme, kad kitaip mes ir negalime dėka štai tokiu būdu mus apsprendžiančios protingos – tiek laisvos, tiek ir nuo sumišimo su vaizdiniais nelaisvos – prigimties. Bet kaip yra iš tiesų?

Štai čia ir kyla didysis per amžius filosofijos minties tėkmę esmingai lemiantis klausimas apie kilties ir nykties prieštarą: kaip kildinama tikrovė ir kiek jis yra tapati protui? Vadinasi, kaip būtina gali sutapti su tuo, kas nėra būtina? Kokiais keliais būtinieji pradai įbūtina ar kaži kaip atsispindi daiktuose ir jų kisme?

Platonas atsako, kad tai, kas kinta negali būti esmingai tapatūs su būtinaisiais pradais. Tam tikru būdu kisme esantys daiktai yra apsprendžiami tų būtinųjų protingųjų pradų. Čia gi Platonas ir brėžia perskyrą tarp nekintamo daikto būvio ir jo kintamybės. Esmės lemia kismą, bet nesutampa su kintančiais esmių vaizdiniais. Vienas būvis (εἶδος) yra mąstymu įžvelgiamas, kitas gi būvis – tiesiog patiriamas juslėmis. Pastarąjį juslėmis apčiuopiamą daiktą Platonas vadina ‚šešėliu‘. Šešėlis praeina kartu su juslėmis apčiuopiamomis kintamomis patirtimis. Nekintamas provaizdis  (ἰδέα) įgalina dalyvavimo (μέθεξις) būdu medžiaginiame tapsme daiktą buvoti. Tačiau pastarasis buvoja nebūtinai, t.y. netapačiai nekintamui to paties daikto pradui – provaizdžiui. Čia ir išryškėja dvejopos tikrovės plotmės: tvarioji provaizdžių ir netvarioji pastarųjų šešėlių.

Tuo pačiu dar aiškiau išryškėja ir skirtis tarp mąstančiųjų ir manančiųjų. Platonas savo žymiąją ‚olos alegorija‘ štai taip nusako šiąją skirtį. Žmonės yra tarsi pririšti prie stulpo ir žvelgia į olos gilumą, kurioje šmėkščioja aibės šešėlių. Šie šešėliai ir yra daiktai. O mūsų troškimai ir kiti prigimtiniai ribiniai įtvėrina mus šioje oloje. Mes trokštame kaupti šešėlius, nes nieko daugiau, t.y. jokio kito gėrio, mes ir nepažinome. Taip ỹra visi manantieji.

Mąstantytis gi yra tas, kuris išsivaduoja iš šešėlių jo domėje ir savimonėje vyravimo. Protas nusimeta jį ribojančius pančius, gręžiasi šviesos šaltinio link ir pažvelgia į saulėje esančius provaizdžius. Žmogus ima tarpti savąją protinga prigimtimi ir taip apsprendžia save. Pradų saulės šviesoje jis tampa visuminiai sąmoningas ir nuolat kildina sielą Dievop. Tai ir yra – Laisvė.

Šaltinis: http://www.arche.lt

Reklama