Klausimą galime išsakyti ir taip: ar gražu, gėrybinga ir tiesu yra tai, kas yra? Ar Būtis veriasi mums Grožiu, Gėriu ir Tiesa? Klausdami lyg jau ir numanome atsakymą. Jeigu mūsų prigimtis šios Trejybės negali nesiekti, tai mūsų godojama Būtis būtinai skleidžiasi šiomis jai savomis didžiosiomis bendrybėmis ir, tuo pačiu, siekiniais žmogui. Vadinasi, įsibūtinti tegalima tik Grožyje, Gėryje ir Tiesoje. Taigi ir mąstantysis proto žiūra siekia įžvelgti tai, kas amžinai gražu, gera ir tiesu.

Bet kas tai yra? Kas mus būtinai ir iš pamatų sujudina … sujaudina, sujudrina, įaudrina?

Gėris

Gėris yra visa, kas yra. Visa esatis yra gėrybinga. Gėrimės visa būties aprėptimi.

Kodėl kopiame į kalnus? Žinia, kalno viršūnės siekiame, kad nuo jos pasigėrėtume nuostabiu vaizdu, įkvėptume erdvės gaivos ir t.t. Iš tiesų, trokštame išgyventi esaties aprėptį ir čia aukštai pajusti, kad esame daugiau nei ten ribotoje apačioje.

Kodėl norime pinigų? Todėl, kad norime jaustis esą įgalūs susibūti su tuo, ko trokštame kaip mums savo gėrio.

Kodėl trokštame galios? Panašiai kaip ir su pinigais: trokštame jausti valdžią tam, kas yra, kad išgyventume savo būtiną pranašumą.

Kodėl trokštame laisvės? Todėl, kas laisvi esame išgyvendami vis naujos vertės aprėpties ir jos įsisavinimo pagrįstą lūkestį.

Žmogus ir tarpsta neriboto gėrio lūkesčiu. Tik viena yra patirti netvarią gėrio regimybę ir savintis man gėrybingus pakaitalus; kita ir tikra – susitapatinti su tuo, kas yra iš tiesų.

Mąstantieji įžvelgia visete tveriantį Gėrį, t.y. tiesiog tai, kas yra visur ir visada. Gėris ir yra Būtis. Ir tas, ką mąsto šią tveriančą esatį, sutampa su Gėriu ir tampa Jo šaltiniu kitiems žmonėms. Tikrai gėrybingas, arba mąstantis žmogus, tiesiog yra išbaigtumo, arba tobulumo, siekiantis žmogus, nes atliepia jai savo išbaigtumo ieškančią prigimtį.

Išbaigtumo ieško kiekvienos esaties prigimtis. Nes esatis buvoja kaip atskirybė. O būti ji gali tik kaip kažkokio išbaigto pavidalo atskirybė. Esatis yra gėrybinga tiek, kiek ji yra ir yra tvariu pavidalu. Taigi atskirybės būtis yra apsprendžiama jos išbaigtu tvarumu. Vadinasi kiekviena atskira esatis yra gėrybinga tiek, kiek yra išbaigta pagal ją sutvėrusio kūrėjo sumanymą.

Tiesa

Tiesa yra nepaslėptis (ἀλήθεια) to, kas yra iš tiesų. Kaip jau esame aptarę: to, kas yra iš tiesų įžvalga ir yra Tiesa.

Ar tai reiškia, kad kažkas, kas kinta negali būti Tiesa? Sava patirtimi, kaip aptarėme, siekiame įsivardinti tai, kas yra ir atskirti nuo jos tai, ko nėra. Todėl mąstantysis, taigi, suvokiantis mūsų būtyje teigiančios ir kartu čia pat yrančios būties prieštaringumą, siekia įžvelgti kiekviename esinyje tai, kas iš tiesų yra ir neyra. Tveriantis suvokinys apie esinio būvį ir yra Tiesa. Platonas įvardijo, kad tokia tiesa ir yra nekintama esinį kisme remianti idėja (εἶδος). Kitaip tariant, kintamus būvius esatyje remia nekintamas tvėrinys, tam tikras esinio pamatas, esantis anapus kismo (ὑπόστασις).

Anapus kismo ir regimybės vaizdinių įžvelgiantis protas mąsto šį pamatą. Tik ši sąvoka  įsivardijama įžvalga ir tėra vertai vadinama protinga. Tačiau mąstantis protas čia pat siekia pavidalą įveikti žengdamas anapus pačio esinio pagrindo slypinčio visos esaties šaltinio – Prado link. Tiesa apie bet kokį daiktą yra neišsami, taigi, ribota, jeigu neįžvelgiamas pats daiktą kildinąs Būties šaltinis, be kurio daiktas nėra palaikomas tvariame būvyje. Todėl Tiesa apima ne tik tveriančio pagrindo (tvėrinio) suvokinį, bet ir pastarojo santykį su tveriančiuoju Pradu – Tvėrėju. Kitaip tariant, Kūrėjo šviesos įžvalga viseto suvokinyje ir yra Tiesa.

Tiesa suvokiama Vienyje, kuriame – priežastis būtinai siejasi su pasekmėmis. Nes Tvėrėjas nuolat įbūtina tvėrinius.

Grožis

Grožis yra pasigėrėjimas tuo, kas yra. Jeigu sugebame įžvelgti ir gėrėtis ne regimybės apžavais, o tuo, kas yra iš tiesų, tuomet gėrimės visetą kartu įbūtinančiu Tvėrėjo ir jo tvėrinių grožiu, taigi, tuo, kas yra, ir ne ỹra kaip nieko neremiamos atskirybės.

Kaip jau įžvelgė Platonas savo „Puotoje“, grožio patirtis gali atverti Gėrio trokštančios sielos kelią į Prado pažinimą (Tiesą – Išmintį). Svarbu niekada nesustoti Grožio kelyje ties riboto grožio tvėriniu. Nes sustojimas reiškia apžavo spąstus. Amžinas Grožis yra beribis ir begalinis. Jis atveda prie viseto to, kas yra – Gėrio šaltinio.

Šaltinis: http://www.arche.lt

Reklama