Kas yra tai, kas iš tiesų yra, kai visa kinta? Mūsų protas visada teigia patirties esamybę. Pradus gi įžvelgiantis, arba mąstantysis, įžvelgia prieštarą, kad tai, kas yrà tuo pačiu sykiu ỹra. Manantysis greitai įpuola į regimybės spąstus. Jis ima teigti patirtį kaip būtinai jį įbūtinančią, vadinasi, ir įgalinančią, t.y. sprendžiančią būties kęsmo problemą.  Žmogus kiekvieną akimirką  buvoja štai šio trejybinio spręsmo būvyje.     

NYKSMAS – KĘSMAS – TAPSMAS

Žmogus šalinasi to, kas ỹra ir tapatinosi su tuo, kas yrà. Tai – būtina ir būtiška. Vardan šio siekinio manantieji buvoja nuolatinėje ribotų patirčių įsisavinimo būsenoje. Manantieji audrinasi būties  – to, kas yrà  – regimybe.  Mąstantieji gi siekia protinga savitvarda pranokti neišvengiamas juslines regimybių sukeliamas audras ir skvarbia tyrà siekia patirti tai, kas yrà (taigi, týra). Mąstantieji visada siekia susibūti su nekintamu Pradu ir įveikti bet kokį kismą.

ỹra yrà patirtis – TIKROVĖS kęsmas

Skirties yrà – ỹra pagavoje  ir slypi tvaraus pažinimo pamatas. Nekintamos esamybės įžvalga grindžiamas žmogaus protas neišvengiamai klausinėja apie tai, kas yrà?

Kas yra TIKRA? Kas yra TIKROVĖ?

Štai čia ir kyla didysis per amžius filosofijos minties tėkmę esmingai lemiantis klausimas apie kilties ir nykties prieštarą: kaip kildinama tikrovė ir kiek jis yra tapati protui? Vadinasi, kaip būtina gali sutapti su tuo, kas nėra būtina? Kokiais keliais būtinieji ir būtiškieji pradai įbūtina ar kaži kaip atsispindi daiktuose ir jų kisme?

Tuo tarpu manantieji spėriai įpuola į visą jų gyvenimą lemiančią nuosavybės regimybės saviapgaulumą. Jie siekia įsisavinti tai, ką mano tveriai esant. Jie visada suklysta, bet  būtiška prigimties jėga vėl ir vėl būtinai savinasi yrančius dalykus dėlei susitapatinimo su tuo, kas yrà ir lieka amžinai. Jie nuolat klumpa ir to negali pripažinti.

Mąstantieji savinasi tik tai, kas ir tiesų yrà, o ne ỹra. Jie siekia susitapatinti su nekintamu vieninteliu būtinu Pradu. Šis ieškojimas yra giluminė ir esminė sielos pastanga atrasti savyje savo būties Šaltinį – susitapatinti su Šaltiniu – susibūti Savastyje.

BŪTIES ŠALTINIS yra SAVASTIS

Kaip Save atrasti, kaip nepaklysti regimybių ir netikrybių gausoje? Negalime nematyti to, kas yra gražu. Negalime netrokšti to, kas yra gera. Negalime nesitvirtinti tame, kas yrà iš tiesų ir tikra – tiesoje. Tačiau visko – taip gausu. Gausos godoja mūsų prigimtis. Mums savą gėrį atrasti esame traukiami visa sava prigimti – juslėmis, jausmais, protu, valia. Prigimties galia įnirtingai visada tvirtinamės tame, kas man gera, man gražu ir man tiesu. Nelygu, manau ar mąstau. Visada yra sava tiesa, savaip patrauklus grožis, savaip išgyvenamas gėris. Ir tik mąstantieji būtinai klūsta ir būtiškai klausia: kaip šie dalykai skleidžiasi visuotinai; kaip jie kyla iš Prado kaip viseto Šaltinio; kaip žmogaus prigimtyje jie skleidžiasi visuotinai kaip –

       GĖRIS –  GROŽIS – TIESA

Šaltinis: http://www.arche.lt

Advertisements