Mes patiriame daiktus. Patirdami daiktus patiriame save. Patiriame kintantį ir kartu sau tapatų daiktą, o kartu patiriame ir save – kintantį ir sau tapatų. Šioje patirtyje savo lūkestį teigiame susibūdami su savąja tapatybę kaip geriausiu ir siekiamiausiu būviu.

Mes išgyvename nyksmą ir nuolatinį mūsų kismą, kurį bandome įtakoti kryptingu savęs tapsmu tvarios tapatybės, t.y. savaip įsisąmoninto gėrio, link. 

Stebime visų dalykų – aplink save ir savyje – kismą.

Mes ir mūsų patiriami daiktai buvoja kaip

                  NYKSMAS – KISMAS – TAPSMAS 

Stebėdami ir apspręsdami savo patirtis, galime įsivardinti sau, kaip daiktai tampa – kaip jie kintą, kas sąlygoja jų kiltį ir nyktį. Mes siekiame suprasti daiktų viseto pamatinį būvio būdą, nes siekiame įtvarinti savąjį tapsmą vardan savosios esaties įbūtinimo;  arba, kaip dauguma mano, savojo ‚aš‘ būtinumo.

Visi stebime daiktų kismą. Mąstantieji gi stebi daiktų kismo kryptingumą ir užsiduoda PIRMĄJĮ klausimą:

Kas sąlygoja kryptingą daiktų kismą?

Pirmoji įžvalga teigia: daiktas yra štai tokiu esamuoju būdu (actus), nes toksdaiktas gali  būti (potentia).

                  GALIA BŪTI (δύναμις, potentia)   —–    ESATIS (ενέργεια, actus)

Kiekvienas daiktas yra tiek, kiek jis gali būti, ir būti būdingai (savastingai), tam tikru būdu.

Toliau mes stebime, kad daikto kisme atsiskleidžia kaip visada tas pats ir vientisas (tapatus) ir įvairiopas savo sklaidoje kiekvieną stebėsenos akimirką.  Šia stebėsena įsivardijame, kad daikto sklaida yra remiama tvaraus pamato – TVĖRINIO. To, kas stovi po / anapus kintančios sklaidos –  ὑπόστασις, substantia.

Galime išskirti, kad ESATIS (actus) mums čia ir dabar  skleidžiasi TVĖRINIO (substantia) sąlygojamais įvairiais buviniais (accidentia), kuriuos įsivardijame per jų įvariopą pobūdį (kategorijomis, κατηγορίαι).  Iš čia seka įžvalga:

                      TVĖRINYS  (substantia)  sąlygoja   BUVINIUS  (accidentia)

Štai iš patirties įsivardijimų galime žengti pamatinės proto įžvalgos link. Kokia yra tokios dalykų padėties priežastis? Kaip BŪTIS lemia štai tokį daiktų BŪVĮ.

Pirmas dalykas, kurį teigiame kaip visuotinai pamatą:

         Visa patiriama – YRA: kievienas savaip BŪNATIS daiktas yra įtvarinamas BŪTIES.

Antras dalykas:

                Savaip būnantis daiktas turi savitą ESMĄ, kurį įgalina BŪTIS.  Todėl teigiame, kad

                                                                 BŪTIS sąlygoja ESMĄ.  

Kitaip tariant, Tvėrėjas sutveria kiekvieną dalyką būti tam tikru būdu.

Ir vėl gi grįžkime prie patirties įsivardijimo. ESMAS skleidžiasi DAIKTĄ ĮBŪTINANČIA APIBRĖŽTIMI (μορφή, forma), sutelkiančią MEDŽIAGINĘ DAIKTO SANDARĄ (ὕλη,materia).

          DAIKTĄ ĮBŪTINANTI APIBRĖŽTIS (μορφή, forma)
 sutelkia MEDŽIAGINĘ DAIKTO SANDARĄ (ὕλη, materia)

Jeigu įžvelgiame daiktų pamatą, vadinasi galime suprasti kismą. Jei žinome, tai, kasyrà tame kas ỹra, galime suprasti, kokiu būdu vyksta kismas. Dar daugiau – būtiespažinimas atskleidžia, kodėl vyksta bet koks virsmas. Dabar gi susitelkime ties pirmu klausimu, tuo pačiu palaimingai įžvelgdami antrojo klausimą išrišantį sprendinį – visetą kildinantį ir jį apsprendžiantį Pradą.   

Dar kartą apie visą TAI:

Akivaizdu, kad patirdami kismą ir bėgdami nuo nyksmo teigiame savojo būviotapatumą: kažkas visada yrà, nors ir ỹra. Žmogus gimsta, auga, sensta, miršta; jo nėra ir jo būvį tik mename. Nepaisant kilties ir nykties kismo tvirtiname kažką esant sau tapatų. Tą patį galime pasakyti apie kiekvieną Viseto buvinį. Įsivardydami tapatumą kisme, lyg ir apčiuopiame daikto pamatą – tas, kas stovi anapus kintančių vientiso daikto būvių (ὑπόστασις, substantia). Tad pamate slypinti ir esatį įbūtinanti galia (δύναμις, potentia) nulemia ir esamą, t.y. būvį čia ir dabar (ενέργεια, actus), ir bet kokią  galimą daikto sklaidą.

Kas gi tas visagalis pamatas yra? Jau mąsliai įsižiūrėjome, jog kismą patiriame ir jį teigiame ir kaip tvarų daikto sklaidos pamatą (ὑπόστασις, substantia) – tvėrinį, ir kaip įvairias atžvilgiais patirtyje ir sykiu suvokinyje besiskleidžiančią  raišką. Taigi daiktą savasties raišką nulemiantis pamatinis tvėrinys mums išsiskleidžia įvairiais jį ištinkančiais buviniais (accidentia), kuriuos įsivardijame per jų įvariopą pobūdį (kategorijomis, κατηγορίαι).

Bet kaip patiriamas pamatas apsprendžia būvį? Pagaliau, kas lemia mūsų patiriamo  ir, galbūt, įžvelgiamo pamato galią įbūtinti daiktą kaip apibrėžtą sklaidą – kaip būtybę? Įprasta būtybės ir bet kokio būsmo apibrėžtą lemtį vadinti esme. Tomas Akvinietis esme ir įvardija to, kas yra (esse) buvimo būdo apibrėžtą lemtį (essentia). Anot Tomo Akviniečio, kažkas yra todėl, kad yra įbūtinamas iš esmės. Protu suvokiamą esmės apčiuoptį (conceptus) ir įvardijame (nomen) nekintamą kintamo daikto apibrėžtimi (μορφή, forma), kuri ir įgalina įvairiopą daikto sandarą (ὕλη, materia).

Šaltinis: http://www.arche.lt