Mūsų tikslas yra pažinti save ir pažinti žmogaus prigimtį. Visas mūsų tyrimas atsirėmė į pamatinį žmogaus lūkestį būti kaip atliepą į pamatinę nebūties grėsmę. Tyrėme klusdami ir klausdami. Klusome, atpažindami savo žinojimo ribotumą ir pripažindami savo nežinojimą. Vaduodamiesi iš godžiai įsavinimų regimybių – vardan apgaulingo savęs įgalinimo ir įbūtinimo, taigi,  tariamų teigiamybių, atradome sieloje žiojėjančią tikrovės tuštumą. Atradome esą nebūtini, savyje neturintys ir nevaldantys būties galios šaltinio.

Sielos lūkestis būti ir būti iš tiesų kildino klausimą: kas yra tai, kas iš tiesų yra (ir neyra)?

Atradę būties stoką, atradome ir tąją stoką laikinai atstojančių pilnatviškų patirčių nebūtinumą. Nes tariamai pilnatviškos patirtys irgi yra nyksmas. Mąstymą kildinantis klausimas – kas yra tai, kas iš tiesų yra – apnuogina žmogaus būtišką skurdo, o kartu ir atskleidžia būties troškime slypinčią galią. Būti iš tiesų trokštantis žmogus atranda tiesų kelią prigimties godojamos nenykstančios pilnatvės link.

Tiesos link žengiąs žmogus klausimu vaduojasi su apnuogintu nežinojimu. Jis ima žinoti, kad nežino. Ši skausminga patirtis panardina į gilią abejonę bet kokia ribota patirtimi. Lūkestingą patirčių įsavinimą sustangdina klausimas – ar tai, kas rodosi esą, iš tiesų yra? Patirtį ima skrosti tyrimas.

Suprantama, kad toks būvis, iš esmės vaduojantis iš ribotumo ir nebeužtikrinantis prigimties godojamų pilnatviškų patirčių kismo, yra skaudus. Iš visgi šis būvis yra virsmas iš saviapgaulios būties, taigi, nebūties į būties atradimą prigimčiai tiesiu, taigi, būtinu ir saviįgaliu būdu.

Šaltinis: http://www.arche.lt

Advertisements