Mąstymas yra nuolatinis virsmas (vadavimasis) iš nebūtų dalykų būtinų ir būtiškų dalykų link. Mąstymas yra būtiškų dalykų tyrimas. Mąstymas tiria kiekvieną patirtį būties įžvalgos šviesoje: kas yra tai, kas iš tiesų yra?

Tiek, kiek siela atranda protingą būvį, tiek ji atranda savo pačios būtišką sąlygotumą. Kitiaip tariant, kiek protas susivokia savyje, tiek protas monėja savo paties šaltinį – Protingąjį Pradą, ir Jame siekia įsibūtinti visa žmogiškąja prigimtimi. Tokiu būdu žmogus ima tarpti Tiesoje, visavertiškai gėrėdamasis Grožiu ir visu jam būtinu Gėriu.

Mąstymą kildinantis klausimas tėra visavertiško, t.y. mąstančio ir savimi tampančio žmogaus tapsmo prielaida. Tai – tapsmo Tiesioje pradžia. Pabandykime tai patyrinėti.

Kaip jau aptarėme, manantieji sutampa su ribotomis regimybėmis ir jas įsisavina kaip sau būtinus ir tariamai būtiškus – nes vedančius į pilnatviškas patirtis – pakaitalus. Taip tariamybių troškime trokšta žmogaus prigimtis. Mąstantieji gi išsižada visos tariamybės esminiu ir žmogišką prigimtį jai pačiai atveriančiu klausimu – kas yra tai, kas iš tiesų yra?

Šis esminis klausimas atplėšia žmogų nuo to, į ką jis turi lyg ir prigimtinę teisę – pilnatviškas patirtis.  Nebūdami protingi tikrąja Proto, t.y. Protą įgalinančio Prado prasme, tarpstame pilnatviškose patirtyse. Ir nuoširdžiai manome, kad esame iš prigimties vartotojai. Ir taip pat manome, kad mąstome, kai žinome kaip sukurpti pilnatviškų patirčių grandines ir, iš čia, pilnatviškos savijautos būsenos tvarumą.  Visa tai – tėra protinga saviapgaulė itin tikroviškame nyksme.

Šis esminis klausimas vaduoja protingą prigimtį iš šio melo kantriu klusimu ir klausimu, kuris ieško atsako protingu tiriančiu žvilgsniu. Protas tiria, siekdamas ištyrinti patirtį iki jam savastingo būtiško tikrumo. Protui tikra yra tai, kas tyra – skaidru ir aišku.

Protinga prigimtis buvoja tyra.

Protinga tyra skleidžiasi esmas.

Šaltinis: http://www.arche.lt

Reklama