Klūstame ir klausiame vardan įsibūtinimo. Klausimu kas yra tai, kas iš tiesų yra klausiame siekdami savęs įbūtinimo patirties. Juk dažniausiai esame regimybių ribojami vardan saviapgaulaus manojo neribotumo patirties. Gero būvio patirtis yra žmogaus žinojimo pastangos tikslas. Tiek manančiojo, tiek ir mąstančiojo. Manantysis siekia įsibūti tariamai pilnatviškų patirčių grandinėje. Malonių, tačiau ribotų patirčių sekos pagalba žmogus siekia patirti ir save įtikinti neriboto gerojo būvio tvarumo „turėjimu“. Tuo tarpu mąstantysis klūsta ir klausia apie tai, kas iš tiesų yra, nes atsisako apgaudinėti save tariamai turimu gerojo būvio tvarumu. Nyksmo ir kismo verčiamas jis klūsta ir klausia apie tai, kas iš tiesų yra. Klausdamas jis siekia įsibūtinimo patirties. Ši gi patirtis – ne tik savižina. Bet ir visą žemišką – dvasinę žmogaus vienovę apimanti patirtis. Žmogus tveria būtį visa sava prigimtimi. (Kaip ir apgaudinėja – visa prigimtyje turima galia vardan tariamai tvarios būtiškos savižinos.)

Kaip jau ir aptarėme, būtiško žinojimo pastangoje, t.y. klusimu ir klausimu, įsibuvęs žmogus patiria nežinojimą. Iš čia kylantis netikrumas jį verčia visa prigimtimi stiebtis ir protu stvertis iš tiesų būtinųjų būties pradų. Taip mąstantis žmogus leidžiasi įbūtinamas sutaptimi su Pradu. Visą prigimtį apimantis tyrimas tampa visaverte žmogaus tyra. Būtį ištveriantis žmogus iš tiesų tampa tyras. Būtiškasis žmogus save ir jame atsispindintį Pradą patiria kaip tyrą paprastumą. Pradas patiriamas tyra protingos sielos gelmėje. Būtis tampa paprasta ir iš tiesų begaliniai gera. Tikrai žmogškai būti tegalima paprasta tyra. Tik tokiu būdu protas protauja esmes ir prusta prasmenimis.

Šaltinis: http://www.arche.lt

Reklama