Visi trokštame būti pranašūs. Nes būti pranašiu reiškia būti galingesniu kitų ir savo atžvilgiu. Galia – pojūtis, kurio nuolat siekiame. Šis pojūtis mums leidžia įsitikinti savojo būvio tvarumu. 

Būdinga: pranašumo siekiantis žmogus menkina kitus. Pažvelkime į save: kaip gerai pasijaučiame, kai savo pranašumą lyginame menkesnių atžvilgiu! Kodėl? Nes įsitikinimas savuoju pranašumu kildina galios jausmą. Ar tokiu būdu tampame būtiškesni? Ne. Tiesiog apsigauname, įtikėdami, kad esame būtinesnis nei kiti. Todėl, šio jausmo apsėsti, siekiame valdžios. Nes valdžia leidžia išgyventi savąjį pranašumą, taigi, būtinumą ir būtiškumą. Vadinasi, didingumas kaip pranašumo atspindys yra  siekinio būti tvariai neatsiejamas palydovas.

Niekas nenori būti menkysta. Visi nori būti bent kiek vertinami. Kovojame ne tik dėl savosios, bet ir dėl kitų teisės į orumą. Nes ši teisė leidžia nesijausti ir nebūti laikomais menkaverčiais žmogeliais.

Mums tampa akivaizdu, kad pranašumo teigimas yra būtinas kaip įsigalinimo būdas, kaip įsitikinimo (kad ir saviapgaulus) savuoju būtinumu ir būtiškumu.

Tačiau ar gali žmogus būti tiesiog pranašiu nesilygindamas save su kitais? Ar nesiektų žmogus pranašumo, būdamas vienas negyvenamoje saloje. Be abejonės. Nes žmogus siektų išgyventi ir jam tektų tapti pranašesniu savo paties atžvilgiu. Ir visgi tą patį galima pasakyti apie kiekvieną žmogų. Akivaizdu, kad kiekvienas norime tapti kažkuriuo atžvilgiu geresniu, tobulesniu ir panašiai. Ar tiesiog – būti geriau, ramiau, patogiau, smagiau. Akivaizdu, kad visada siekiame žengti į priekį. Juk dažna žmogaus svaja siekiame prasiturtinti pranašumo jausmu.

Pranašumo lūkestį kildina savąjį neįgalumą pergalėti siekianti žmogaus prigimtis. Šią prigimtį toliau nuosekliai tyrinėsime.

Šaltinis: http://www.arche.lt

Advertisements