Protas tvirtina manąjį esmą skvarbiąja tyra: kas yra tai, kas iš tiesų yra? Klusdama ir klausdama – ar aš iš tiesų esu? – protinga būtybė stiebiasi įžvelgti tiriamą ir savyje tyrinamą esmę tvirtinimosi esme dėlei. Tuo pačiu esmę tyrinantis klusimas ir klausimas vaduoja protą iš sutapimo su nyksmu, t.y. protingą būvį neigiančio manymo apie savimi patenkintą būvį.

Protas žvelgia į tai, kas yrà ir neỹra.
Protas siekia įsisavinti būtį – tvarųjį (nesuỹrantį) esmą.
Protas tyra stebi esmę ir tvirtinasi esme.

Manydamas protas klysta netyra, taigi neesmingas prielaidas įsisavindamas lyg kad esmingas. Netyra yra saviapgauli. Tyra yra proto įsitikrovinimo nuostata sutapdanti protą su tikrove tokia, kokia ji yra, t.y. kokia yra Kūrėjo duota. Proto įsitikrovinimas tegalimas kaip apstulbimas (arba nuostaba) begalinės Kūrėjo duotybės akivaizdoje. Protas stebisi ir ima stebėti duotybę kaip vientiso esmo esmę. Protingai esančiojo esmo Priežastį – visaįbūtinantį Protą – Pradą – Kūrėją – Dievą. Vadinasi, protinguoju Kūrėjo įbūtinamu esmu stulbinamas, taigi, įtikrovintas protas tegali tarpi tik nusižeminimu.

Nusižeminimo esmė yra tokia: prigimčiai yra sàva ir, todėl, protinga save kaip turintį protavimo galią suvokti tik kaip duotybę. Tai yra: aš neturiu galios, galia man yra duota Kūrėjo prigimties dovana; esu ir esu protaujantis tik dėka suklusimo ir paklusimo duotajai protingai prigimčiai. Ši nuostata neleidžia save teigti kaip protingosios galios šaltinį. Tai būtų klaida, nes taip nėra. Suklusęs protavimas yra stulbinamas ir tampa stulbinančiu tik dėka nuostabiu protingojo Prado galios – tikrovėje ir savyje – atradimu  ir įtikrovinančiu (nusižeminusiu) prigimtiniu suklusimu Prado galios vyravimui mano paties protavimo vyksme. Tik toks būvis iš esmės yra protingas, nes kyla iš proto prigimties esmės. Iš esmės, protavimas yra vientisas pokalbis su Pradu. Tai ir yra mąstymas.

Ir atvirkščiai, jeigu protas suklumpa pagundai – vardan valdingojo tikrovės atžvilgiu būvio kaip savojo įbūtinimo ir įgalinimo būdo – laikyti save protavimo galios šaltiniu, jis panyra į saviapgaulės pinkles. Saviapgaulė jokiu būdu nereiškia, kad protas praranda prigimtines galias. Anaiptol. Savo galią atrandantis protas gali galingai ręsti – sutinkamai su užsiduotu savęs įgalinimo mastu – susimanytą „tikrovę“. Iš savęs proto kurpiama „tikrovė“ yra saviapgaulaus manymo klaida. Nes savitai renčiama „tikrovė“ iš esmės yra netikra. Nes renčiama ne ant Kūrėjo duotų ir nuostabaus tyro proto įžvelgtų esmių (nebūtinai visavertiškai įsivardintų, tačiau būtinai visa prigimtimi dorybingų nuostatų galia įgyvendinamų ir daugiau mažiau – sulig proto duotybės mastu – išgyvenamų). Savitai kurpiama „tikrovė“ yra iš esmės neprotinga ir netvari. Anksčiau ar vėliau prigimtį niekinanti niekdarystė virsta skausmingai žmogaus išgyvenama niekybe, būtent, savęs sunaikinimu.

Šaltinis: http://www.arche.lt

Reklama