Patirtys yra prasmingos tiek, kiek jos yra savos. Bet kaip mes išgyvename prasmę? Kas yra tai, kas man yra prasminga? Kodėl savąjį esmą siekiame įprasminti? Pradėkime svarstymą nuo pastarojo klausimo.

Akivaizdu, kad bet kokiam gyviui sava yra tas, kas didina prigimto, todėl, savojo gėrio sukauptį. Protingas gi gyvis šį savumą įsivardija kaip prasmingą. Prasminga yra tai, kas atliepia žmogaus lūkestį kaupti savąjį gėrį. Tačiau ar žmogus visada kaupia jam savą, todėl prasmingą, gėrį?

Jau aptarėme, kad, siekdamas įsibūtinti, žmogus visada kaupia gėrį. Tačiau nebūtinai jis atpažįstą gėrį kaip jam būtinai savą. Įprastai manymo klejonėse tarpstantis tūlas žmogus saviapgauliai numano begalę tariamo gėrio išgyvenimo būdų ir būsenų. Pastarųjų išgyvenimo įvairovė spiria jį siekti pačių įvairiausių gėrio pavidalų. Mąstantis gi žmogus atpažįsta jo prigimčiai savą, todėl ir prasmingą gėrį. Tad ir stiebiasi jį pasirinkti sukauptos dorybės galios dėka.

Pavyzdžiui, žmogus beatodairiškai kaupia turtą ir jam yra gera išgyventi vis labiau įsisavinamo pasirinkto „gėrio“ pavidalo sankaupą. Tačiau nebūtinai tokį „gėrio“ kaupimą jis išgyvena kaip prasmingą. Jei kaupimo beprasmybė vis labiau žmogų ima kankinti, jis imasi prigimčiai savesnio kaupimo, pavyzdžiui, ima dalinti sukauptą turtą stokojantiems vardan prasmingų būsenų išgyvenimo. Tūlas atsivertėlis jaučiasi „būtinesniu“. Jis jaučiasi einąs jau nebe klystkeliu, bet „tiesiu keliu“. Jis išgyvena teisingesnį atžvilgį savo prigimties atžvilgiu. Jis jaučiasi esąs teisus iš tiesų, nes „gyvena prasmingą gyvenimą“. Kitas pavyzdys: maisto valgymas tampa prasmingu, kai yra saikingas ir Kūrėjo atžvilgiu dėkingas dėl šios gyvasties duoties  bei jos palaikymo galimybės maisto pavidalu; tarpu tarpu valgymas yra beatodairiškas ir nesaikingas vartojimas vardan gėrybingų  būsenų virtinės godaus palaikymo savaip „gėrybingas“, tačiau neprasmingas.

Prasmingą gyvenimą gyvenantis žmogus tampa sukauptesnis savoje prigimtyje. Žmogus iš tiesų įsibūtina savoje prigimtyje. Taigi, kuo kaupimas yra būtiškesnis, vadinasi, prigimčiai būtinesnis, tuo šį kaupimą atliepiančios patirtys ir, plačiąja prasme, įgijimai, suvokiniai, supratimai ir pati kalbėsena yra prasmingesni.

Šaltinis: http://www.arche.lt