KRAŽIAI

„Ad Fontes“ (Šaltinių link)

„Sicut cervus desiderat ad fontes aquarum, ita desiderat anima mea ad te, Deus.“ „Kaip ištroškusi elnė trokšta vandens šaltinių, taip ir mano siela tavęs ilgisi, Dieve.“ (Ps 41, 2)

Šv. Eucharistija – stovyklos širdis

Sukurtas pagal Dievo „paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26), visa savo prigimtimi žmogus trokšta atsigręžti į savo kilmę ir pažinti savo kilnumą. Tačiau beribe meile trykštantis Kūrėjas panoro dar labiau sukilninti žmogų: Jis dovanojo jam patį save – savo dieviškumą.

Amžinai su Tėvu esantis Sūnus todėl ir tapo žmogumi (plg. Jn 1, 1–14), kad žmonės jame taptų jo „dieviškos prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4), Dievo Tėvo įsūniais (plg. Rom 8, 17). Kaip Bažnyčios Tėvai skelbdavo: Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dieviškas. Šio įstabaus dviejų prigimčių sambūvio Jėzaus Kristaus asmenyje dalininkais tampame dalyvaudami Dievo Sūnaus mirties ir prisikėlimo įvykyje, kurį švenčiame Eucharistijoje ir švęsime iki pasaulio pabaigos. Jėzus Kristus yra dieviškumo versmė, Eucharistijoje mus perkeičianti amžinajam gyvenimui (plg. Jn 4, 14). Todėl Eucharistijos ir ją pratęsiančių liturginių valandų šventimas yra stovyklos dvasinis pagrindas ir centras.

Rengdami šią stovyklą, prieš akis turime Kanos vestuvių puotą (Jn 2, 1–12), kurioje Kristus, Motinos Marijos paskatintas, vandenį pavertė vynu ir taip vestuvininkams padovanojo dar didesnį džiaugsmą. Šis – pirmasis – Kristaus stebuklas atskleidžia žmonių bendrabūvio, peraugančio iš žemiško į dievišką, ir džiaugsmo ilgesį. Šį džiaugsmą ir trokštame patirti Kražių stovykloje. Iš tiesų jau dabar Eucharistijoje skanaujame amžinosios vestuvių puotos danguje vyno ir duonos.

Grigališkasis choralas – mūsų tarnystė ir dvasinio augimo priemonė

Grigališkasis choralas yra liturginių tekstų melodinė išraiška. Šio giedojimo melodinis turtingumas ir kyla iš šių tekstų, kurių dauguma yra Psalmės, prasminio turtingumo. Melodija ir jos atlikimas padeda giesmininkui, taip pat ir klausytojui, įsigyventi į teologinę liturginio vyksmo prasmę. Iš Eucharistijos slėpinio patirties kilęs grigališkasis choralas jį patiriančius atgal ten ir nuveda. Neveltui šį giedojimą „Bažnyčia laiko Romos liturgijai savu“ (II Vatikano Susirinkimas, SC, 116) ir pamaldose jam teikia pirmenybę. Grigališkojo choralo giedojimas pamaldų metu yra garbinga, pasauliečiams tinkama liturginė tarnystė, kurios nuoširdus ir pareigingas atlikimas skatina dvasinį augimą. Būtent šiai tarnystei bei jos išmokimui stovykloje bus skiriamas didžiausias dėmesys.

Būtent todėl giedojimo patirties lygis apspręs dalyvio formacijos dėmenis: kuo didesnė giedojimo patirtis, tuo mažiau giedojimo užsiėmimų, bet daugiau dvasinę patirtį aiškinančių teologijos ir filosofijos paskaitų.

Teologinė-filosofinė formacija

Teologinių-filosofinių užsiėmimų tikslas yra paskatinti giesmininką gilinti tikėjimo supratimą bei giedojimo tarnystės sąmoningumą. Filosofiniai užsiėmimai skatina tiesoiešką, proto guvumą bei įsiklausymą, tuo tarpu teologiniai – tikėjimo paslapčių pažinimą. Bažnyčios Tėvai bus šių užsiėmimų vadovai. Pastarieji amžiams išlieka Bažnyčios tradicijos – kurios, beje, vienas gražiausių perlų yra jų laikmetyje užgimęs grigališkasis choralas – atraminiai stulpai. „Bažnyčios Tėvų žodžiai liudija apie šios Tradicijos gyvumą, o jos turtai įsilieja į tikinčios ir besimeldžiančios Bažnyčios praktiką bei gyvenimą.“ (II Vatikano S., DV, 8)

Pilietinė formacija

Eucharistijos šventime sukurta bendruomenė – Bažnyčia – atsiranda ir tarpsta vienoje ar kitoje pilietinėje bendruomenėje. Pats Kristus paliepė eiti į visas tautas ir atskleisti joms Švč. Trejybės paslaptį (plg. Mt 28, 19–20). Apreiškimas mums skelbia, jog tautų istorinės evoliucijos tikslas yra jų suvienijimas ir atnaujinimas Kristaus kūne. Šį tautų išganymo planą vykdo pilietinėje visuomenėje tarpstantys krikščionys ir kiti geros valios žmonės. Būtent per juos Kristaus Dvasia lemia vienos ar kitos tautos pilietinės savimonės susiformavimą. Dvasios dovanų, pasireiškiančių žmonių vaisingu darbu, kūryba bei gerais papročiais, išsiskleidimas atskiros tautos istorijoje yra jos dvasinės evoliucijos ženklai. Šių ženklų studijos gilina mūsų pačių savižiną, ugdo asmens orumą bei pilietinę savigarbą.

Svečiai

Suprasdami moralinio pavyzdžio galią, kviesime svečius, kurie savo gyvenimo pavyzdžiu liudytų šioje stovykloje skleidžiamų religinių, moralinių bei politinių principų teisingumą.

Stovyklos vadovas – kunigas

Kunigystės sakramentas simbolizuoja visuotinę karališką kunigystę, kuria tikintieji per kunigui suteiktą sakramentinę galią save aukoja Tėvui.

Kodėl Kražiai?

Tikime, kad, Apvaizdai vedant, grigališkojo choralo stovyklų tradicijos tąsa tokia išplėsta forma ir būtent šiame miestelyje yra nulemta Kražių kankinystės dvasinio palikimo. Kražių kankiniai, gindami Eucharistiją Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje (1893 m.), tuo pačiu gynė savo pilietinę savigarbą bei teisę kurti prasmingą istoriją. Iš tiesų jie kovojo dėl Dievo ir žmogaus dialogo, besiskleidžiančio istorijoje, laisvės. Religinė ir politinė Kražių skerdynių atšauka – tiek XIX a. pabaigoje, tiek ir XXI a. pradžioje – įrodo, jog šis dialogas yra būtinas mūsų valstybės laisvės sklaidai.

Ypač turtinga Kražių miestelio istorinė-kultūrinė sankloda, apimanti visus lietuvių mentaliteto ir pilietinės savimonės dėmenis, Kražių žmonėse suformavo asmenybės garbės ir laisvės matmenį, kuris juos įkvėpė bei palaikė prasmingoje kovoje. Kražių kankinystės dvasiniame palikime skleidžiasi mūsų laisvės turinys, kurį privalu pažinti.

Taip pat mes tikime, kad tai Apvaizdos valia grigališkasis choralas vėl suskambės Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje, tęsdamas skerdynių nutrauktą seselių benediktinių šimtametę giedojimo tradiciją.