Mindaugas Kubilius. Filosofijos pagrindai (XXXVIII). Protas (III)

Protavimo pradžia ir pabaiga yra tvarus žiniojimas apie tai, kas yra iš tiesų. Tai ir yra bet kokio supratimo esmė. Būtis yra proto pradas. Bet kas, kas suvokiama yra aišku tiek, kiek suvokinyje yra įžvelgiamas būties Pradas – tai, kas yrà ir neỹra. Dažnai supratimą teigiame prigimčiai itin prasmingu teigimu: viskas yra aišku. Viskas, kas sudaro tam tikro reiškinio suvokinį, tampa aišku tik todėl, kad suvokiame šio reiškinio vientisą esamą, t.y. reiškinio dėmenis sutelkiančią būties galią – esmę. Taigi, proto tyros išdava – esmės supratimas – yra aiškumas.

Mindaugas Kubilius. Filosofijos pagrindai (XXXVII). Prasmė

Patirtys yra prasmingos tiek, kiek jos yra savos. Bet kaip mes išgyvename prasmę? Kas yra tai, kas man yra prasminga? Kodėl savąjį esmą siekiame įprasminti? Pradėkime svarstymą nuo pastarojo klausimo.

Akivaizdu, kad bet kokiam gyviui sava yra tas, kas didina prigimto, todėl, savojo gėrio sukauptį. Protingas gi gyvis šį savumą įsivardija kaip prasmingą. Prasminga yra tai, kas atliepia žmogaus lūkestį kaupti savąjį gėrį. Tačiau ar žmogus visada kaupia jam savą, todėl prasmingą, gėrį?

Mindaugas Kubilius. Filosofijos įvadas (XXXVI). Protas (II)

Protas tvirtina manąjį esmą skvarbiąja tyra: kas yra tai, kas iš tiesų yra? Klusdama ir klausdama – ar aš iš tiesų esu? – protinga būtybė stiebiasi įžvelgti tiriamą ir savyje tyrinamą esmę tvirtinimosi esme dėlei. Tuo pačiu esmę tyrinantis klusimas ir klausimas vaduoja protą iš sutapimo su nyksmu, t.y. protingą būvį neigiančio manymo apie savimi patenkintą būvį.

Mindaugas Kubilius. Filosofijos pagrindai (XXXV). Protas (I)

Šiuo samprotavimu skleidžiasi patiriamą esmą tiriantis protas. O kas yra pats protas? Nuosekliai samprotavimo eigoje siūlosi klausimas: kas yra proto esmė? Tad ženkime proto savityros link. Iki šiol esame aptarę šias savityros prielaidas:

Mindaugas Kubilius. Filosofijos pagrindai (XXXIV). Būtinoji savimonė

Sąmoningas žmogus teigia save – ‚aš esu‘ – kaip visada esantįjį. Tai yra pamatinis žmogaus savęs kaip esmo teigimas. Lygia greta esmą kaip savą būtinai įsivardija kaip prasmenį: ‚aš esu Kažkas‘, t.y. prasmuo,  o ne niekas.Pavyzdžiui: aš esu lietuvis, Mindaugas. Tokiu būdu žmogus įgalina savojo esmo vertę ir būvio prasmę.