Kviečiame studijuoti “Ad Fontes” savaitės metu liturgijoje giedamų giesmių meditacijos tekstus.

XI liturginė savaitė po Šventosios Dvasios atsiuntimo

Ašinė gija

Kolektos malda: „Visagali amžinasis Dieve, kuris savojo mielaširdingumo gausybe ir maldaujančiųjų nuopelnus, ir norus pranoksti, išliek mums savąjį gailestingumą, idant atleistum tai, ko sąžinė (consciéntia) bijojo, ir pridėtum tai, ko malda neišbyloja.“

Komentaras: Atpirkimo malonė įveda krikščionį į laisvės Dievuje būseną. Mes negalime suvokti nei Dievo gailestingumo didybės, nei kiek ta didybė mums yra būtina. Mūsų sąžinė labiau nujaučia blogio veikimą mumyse. Tačiau gėrio mastų išgyventi mums neleidžia tas mirties kalėjimas, į kurį mus įgramzdino mirtina nuodėmė. Mūsų laisvė yra Dievo vaiko stotas – būvis Evangelijoje.

Skaitiniai

Epistolė – 1 Kor 15,1-10

Komentaras: Evangelija yra būvis, į kurį apaštalų Tradicija įstato krikščionį. Atpirkėjas sutelkė mus į savo sakramentus per Įsikūnijusio apaštalų tradicijos tęsėjus – vyskupus. Gyvenimas Evangelija yra gyvenimas sakramentuose – „per Jį, su ir Jame“. Tai taip pat yra ir gyvenimas Dvasioje, taip pat ir dalyvavimas Dievo prigimtyje malonės būdu. Visa tai yra Evangelija.

Šventosios Evangelijos pagal Morkų tęsinys – 7,31-37

Komentaras: Evangelijos ištrauka byloja, kad žmogaus prigimtis yra akla. Ji yra uždaryta blogio kalėjime. Tiek tiesos matymas giliausiu širdies matmeniu – kur žmogų Kūrėjo meilė įgalina būti, tiek ir šio tiesaus būvio, t.y. Tiesos, skelbimas nuodėmės įkalintam žmogui yra neprieinami. Kristaus atpirkimas atneša žmogaus išlaisvinimo iš mirties kalėjimo malonę.

Giesmės

INTROITAS

Deus in loco sancto suo: Deus qui inhabitáre facit unánimes in domo: ipse dabit virtútem, et fortitúdinem plebi suae. Ps. Exsúrgat, Deus, et dissipéntur inimíci eius: et fúgiant, qui odérunt eum, a fácie eius. (Ps 67, 6. 7. 36 et 2)

Dievas savo šventojoje vietoje; Dievas, kuris apgyvendina turinčiuosius tą vieninguosius dvasioje [savo] namuose – [Jis] pats duos galybę ir tvirtybę savajai tautai. Ps. Lai pakyla Dievas, ir lai būna išsklaidomi Jo priešai; ir lai bėga nuo Jo veido tie, kurie Jo nekenčia. (Ps 67, 6. 7. 36 ir 2)

Komentaras: Kas gi yra šventa Dievo vieta, kur krikščionys susitelkia į vienybę? Mūsų šventieji namai slypi Šventojoje Dvasioje, kuri įstato mus į Evangeliją, t.y. sakramentinio gyvenimo malonę. Šventuose, tad, ir savuose namuose išgyvename mūsų prigimties įgalinimą. Lyg auganti lelija mumyse bujoja Šventoji Dvasia (qui inhabitáre facit), sudaigina mistinio Kristaus kūno vienybę (unánimes in domo) ir leidžia patirti saugumą dėl Jo dovanojama šventąja galia (dabit virtútem, et fortitúdinem).

GRADUALAS

In Deo sperávit cor meum, et adiútus sum: et reflóruit caro mea, et ex voluntáte mea confitébor illi. V. Ad te, Dómine, clamávi: Deus meus, ne síleas: ne discédas a me. (Ps 27, 7 et 1)

Dievu vylėsi manoji širdis, ir Jis man padėjo; ir vėlei pražydo mano kūnas; ir sava valia Jį išpažinsiu. V. Tavęs, Viešpatie, šaukiausi; mano Dieve, netylėk ir nepasitrauk nuo manęs. (Ps 27, 7 ir 1)

Komentaras: Dievu viliasi manoji širdis – Kūrėjo įgalinama žmogaus savastis, ir Dievas atsako. Šį giluminį dialogą tarp Dievo ir žmogaus galima drąsiai vadinti pačios žmogaus prigimties pamatu. Todėl pražįsta ir kūnas, t.y. aktualus žmogaus būvis, bei, malonės įgalinta žmogus valia (ex voluntate mea) pasitikėdama (confitebor) atsiduoda Dievui (illi). Kaip tik į šį teologinį valios įvykį susitelkia ir visa šios giesmės melodija.

ALELIUJA

Alleluia. V. Exsultáte Deo, adiutóri nostro, iubiláte Deo Iácob: súmite psalmum iucúndum cum cíthara. (Ps 80, 2.3)

Aleliuja. V. Džiūgaukite Dievu, mūsų padėjėju, džiaugsmingai šlovinkite Jokūbo Dievą; užveskite malonią psalmę, pritardami citra. (Ps 80, 2.3)

Komentaras: Šioje liturgijoje atskleidžiamą žmogaus prigimties išlaisvinimą atitaria džiaugsmingas Alleliuja priegiesmis ir jo versas (versus).

OFERTORIJUS

Exaltábo te, Dómine, quóniam suscepísti me, nec delectásti inimícos meos super me: Dómine, clamávi ad te, et sanásti me. (Ps. 29, 2.3)

Išaukštinsiu Tave, Viešpatie, kadangi mane palaikei ir neleidai mano priešams džiaugtis dėl manęs; Viešpatie, šaukiausi tavęs, ir mane išgydei. (Ps. 29, 2.3)

Komentaras: Į dialogą tarp Dievo ir žmogaus Aukojimo giesmė įpina pergalės prieš blogį motyvą. Blogio panieka (nec delectasti super me) Kūrėjo sukurtam ir išganomam žmogui subliūkšta priešais malone sustiprintą valią (quoniam suscepisti me). Malonės gyvenimas susideda iš, ypač, Psalmės eilutėse atskleidžiamo pamatinio Dievo ir žmogaus dialogo, kurio pamatas – nedviprasmiško žmogaus pasitikėjimo Dievu.

KOMUNIJA

Honóra Dóminum de tua substántia, et de primítiis frugum tuárum: et implebúntur hórrea tua saturitáte, et vino torculária redundábunt. (Prov. 3, 9–10)

Pagerbk Viešpatį savuoju turtu ir savo vaisių pirmienomis; ir tavo svirnai bus gausiai pripildomi, ir vynas iš spaustuvų liesis. (Pat 3, 9.10)

Komentaras: Ši giesmė perteikia aukščiau aptartą dieviškojo dialogo tarp Dievo ir žmogaus mintį. Tikintysis yra skatinamas dovanoti savo prigimties pradus ir savo darbu kuriama pirmienas.