Sokratas itin žinomas dėl jam priskiriamo posakio „žinau, kad nieko nežinau“. Sokratas buvo iškilus filosofas, kuris nieko neparašė. Jis tiesiog buvo išminčiumi. Sokratas padėjo pamatus Platono, Aristotelio mokymams, kurie, savo ruožtu, lyg Amžinybę remiantys stulpai, iki šiol remia tūkstantmetę išminties ieškojimų tradiciją. Atrodo, kad su Sokratu grįžtame prie mūsų svarstymo pradžioje išsikelto klausimo apie žinojimo prigimtį.

Kaip susižinojimas apie savo nežinojimą padeda išminties pamatus? Ar žinojimas ir išmintis yra tas pats, ar tai yra kitokio lygio žinojimai? Kodėl visa širdimi atsiduodantis išminties ieškojimas keistai atveda į nežinojimą ir atskleidžia žmogiškosios pilnatvės nuojautą? Mums svarbu dar kartą vis brandžiai į šiuos klausimus įsigilinti, kad galėtume susivokti (toliau tyrinėtinuose) pamatiniuose filosofijos klausimuose slypinčiose įžvalgose.

Sokratą labiausiai pažinome iš Platono dialogų. Štai mielas įkyriai klausinėjantis senukas ir savo žinojimą iškiliai teigiančius puikuolius spėriai suvarantis į ragą. Įprastai Sokratas apsimesdavo kvaileliu ir nuosekliai klausinėdavo savo pašnekovų lyg būtų visiškai nieko neišmanantis žmogelis. Tuo tarpu savimi pasitikintis pašnekovas užtikrintai išdėstydavo savo pažiūras, įsitikinimus ir iš kitokių susižinojimo būdų kylančias žinias. Tuomet Sokratas imdavo nuosekliai klausinėti, kad išsiaiškintų pašnekovo „žinojimo“ nuoseklumą. Sokrato klausimus atsakinėjantis pašnekovas būdingai susikirsdavo savo „žinojimų“ prieštarose. Ir, taip pat įprastai, supykdavo. Mat tūlas pašnekovas skaudžiai patirdavo, kad jo teigtas „žinojimas“ griūdavo kaip netvarus kortų namelis. Tai, už ko laikėsi jo žinančioji asmenybinė galia, pasirodydavo esą naudos pagrindu įsisavintų žinių apie kažką, save ir bet ką kurpinys.

Akivaizdu, kad tokie kurpiniai šiame pasaulyje vyrauja. Ir mūsų laikai viešosios nuomonės ar būdingiausios pažiūros yra kurpiamos iš netvarių „žinių ir žinojimų“ kurpinių. Dažnai vienos ir kitos srities žinovų žinios remiasi tik kurpiniais.

Bet, paklauskime, ar tai nėra gerai? Tūlam puikuoliai kurpiniai puikiai leidžia šiame pasaulyje verstis. Kam griauti tai, kas suteikia asmenybei saugumo, smagumo ir svarumo? Kam reikalingi asmenybės savivertės pamatus griaunantys kausimai? Juk neatsitiktinai prieš Sokratą ir buvo sukurpta teismo byla, pasmerkusi jį myriop. Sokratą pražudė ne tik klausimas „apie dievų“ kilmę. Sokratą pražudė nepaliaujamas klausinėjimas, kuriuo jis neigė kurpiniais sukauptų žmonių galias. Todėl galios kaupimu tarpstantys žmonės paneigė patį Sokratą.

Klausimas siekia Tiesos. Kurpinys gi tvirtina galios jusmą. Klausimas griauna visą, kas yra netvaru ir ieško bet kokį kismą pranokstantį žinojimo tvarumą, t.y. išmintį. Kurpinys gi taikosi prie kismo vardan asmenybės įsigalinimo tvarumo. Tai mums verčia paklausti dar kartą apie žmogaus įsigalinimo būtinumą.

Šaltinis: http://www.arche.lt