Klustantysis tam, kas yra irgi negali nekaupti. Kaip ir visi jis irgi būna tam, kad išgyventų ir būtų kuo geriau. Tik jo būvio gerėjimas iš esmės yra nukreiptas ir sutelktas į to, kas yra, taigi, būties kaupimą. Išminties mylėjimas yra susibuvimo su tuo, kas yra pastanga. Išminties mylėjimas yra tvariausios nekintančios būsenos – būti pilnatviškai ir amžinai – siekimas. Ši būsena jam yra saviausia. Todėl jis nesisvaigina save jokiais galios ir jokiais kitais sotybę palaikančiais ir apgaulingą pakankumą tveriančiais svaigalais. Išminties siekėjas suvokia to, kas kinta, netvarumą. Jis siekia ne-kęsti to, kas anksčiau ar vėliau, bet būtinai suvirsta į niekį. Jis siekia būti, o ne ne-būti tikrąja šio žodžio prasme.

Todėl jis klūsta ir klausia: kas yra tai, kas iš tiesų yra? Šis klausimas, kaip jau ir esame aptarę, jį nubloškią į savo nežinojimo ir netvarumo patirtį. Mat klausimas apie tai, kas iš tiesų yra? atskleidžia visaapimančio kismo šiame pasaulyje vyravimą. Viskas šiame pasaulyje kinta, sunyksta, suvirsta į niekį. Tačiau žmogus negali taip būti; negali sutikti su niekiu jo gyvastyje, su mirtimi jo gyvenime. Tai – grėsminga ir atgrasu. Jis atsisako svaigintis svaigalais, pavyzdžiui, tverti ‚karjerą‘ vardan tvaraus žemiškųjų gėrybių kaupimo, vardan svaiginančio pranašumo jusmo kitų atžvilgiu akimirkos.

Anaiptol, pilnatvės jis siekia ne žemiškųjų gėrybių kaupimu. Jis siekia įsibūtinti tame, kas iš tiesų yra. Ir, todėl, išsižada kitokio kaupimo būdo ir kintančiomis gėrybėmis tesinaudoja kaip esminio kaupimo priemonėmis. Išminties mylėtojo tvarus įsibūtinimas ir įsigalinimas slypi tame, kas yra. Galia kyla iš būties. Ir jokiu būdu ne atvirkščiai. Savęs pakankamumu svaiginantis pasaulio gėrybių kaupėjas šito neįgali suprasti.

Todėl filosofas nesiekia ir ribotų žinių, kurias gali jam suteikti riboto proto suvokiniai. Filosofas siekia ištirti, kokiu būdu jo protas gali peržengti ribotumą. Jį domina tai, kas yra neribota.

Ar gi neakivaizdu! Visą, ką patiriame teigiame kaip esančius. Taigi esinija mus įteigia savąją būtį, su kuria mes ir siekiame susipažinti. Mes klausiame: ar tai, kas yra, gali nekisti. Klausiame, nes žmogaus lūkestis yra būti ir ne-kisti. Todėl tam, kas yra klustantis, taigi, būties ieškantis  žmogus ima žvelgti anapus savojo ribotumo ir anapus apčiuopiamos tikrovės kismo. Jis žvelgia į tai, kas yra ir tveria. Ir bet kokie riboti suvokiniai jam tampa nebesavi, nes tėra netvariai esančiųjų dalykų itin riboti atspindžiai. Todėl ir tas, kuris siekia būti vengia ribotų sprendinių. Jis klusta ir klausia, kad išvengtų savojo ribotumo, kurį čia pat tvirtina „žinančiojo“ puikybė.

Filosofas pasilieka nuolat klustančiojo ir klausiančiojo būsenoje, kad galėtų stebėtis beribe to, kas yra sklaida esinijoje, anapus pastarosios ir, aišku, savyje.

Advertisements