Kaip pažįstame tai, kas yra? Kaip perrėžiame regimybės ir manymo apie tai, kas būva šydą ir atpažįstame tai, kas yra iš tiesų? Tai – visiems rūpimas klausimas. Nes visi dažnai klystame. Skaudžiausiai klystame apsigaudami apie tai, kas yra. Apsigauname ne tik todėl, kad mums meluoja ir daug meluoja. Apsigauname ir todėl, kad patys patenkame į regimybės ir saviapgaulės spąstus. Dažnai regime tai, ką norime matyti ir , todėl, klaidingai manome apie tai, ką regime. Įprastai būna skaudu pripažinti, kad klystame. Kodėl taip yra? Ar rega mus išduoda? O gal anapus tikrovės slypi Didysis Apgavikas, kuris mums meluoja, kaip XVI a. prielaidavo Dekartas?

Visgi pripažinkime akivaizdumą: gal būt kiek skirtingai, visgi visi matome tuos pačius daiktus. Taigi rega mūsų nepaveda. Tad kodėl klystame, kai imame įsivardyti ar spręsti apie tai, ką regime? Įsivardydami klystame, kai tiesiog silpnai įsižiūrime ir sunkiai atpažįstame pavidalą. Štai tolumoje kažkas stūkso. Nesivargindamas įsižiūrėti, tiesiog įsivardiju kažką, kas labiausiai tikėtina galėtų ten būti. Tuo tarpu spręsdamas apie tą kažką įžvelgtą ar kitaip patirtą imuosi įsisavinti tai, ką patyriau irtai įsivardiju. Įsisavinti reiškia būtinai spręsti apie dalyko man gėrį ar blogį. Tai, kasman gera ar tai, kas man bloga patiriu juslinių ir jusminių judesių dėka:  kažkas patirtas mane traukia link ar atgraso nuo patirties šaltinio. Štai šios patirties pagrindu ir imu spręsti apie įsisavintiną gėrį arba atgrasytiną blogį. Kuo labiau žmogus yra išsilavinęs, tuo jo svarstymas apims didesnį pažinimo apie tai, kas gera ar bloga patirčių ir žinių kiekį. Tuo ir sprendimas galėtų būti pagrįstesnis ir tikresnis. Ir vis dėl to mes klystame. Daug ir nuolat. Kodėl?

Išsilavinimas – patirčių ir žinių kraitis – neišvaduoja iš regimybės. Pradėkime nuo to, kad gėrio siekimas pirmiausiai pasireiškia įsivaizdavimu. Patiriami jusliniai ir jusminiai judesiai suveši atmintyje tūnančiais vaizdiniais. Mažai lavintas ir, tuo labiau, nesavimonus (nekritinis) protas yra linkęs spėriai įsivardyti vaizdinį kaip „tikrą“ patirties šaltinį. Štai taip ir priimamas greitas ir lengvas sprendimas. Ir jis bus klaidingas, nes protas pasiduoda įvaizdintai regimybei, ir nemąsto to, kas yra iš tiesų. Mūsų laikų visuomenėse tiesiog klesti įvaizdintos regimybės. Esame sočiai maitinami vaizdiniais, kad regėtume ne tai, kas yra; o tai, ką tūlas pardavėjas nori mums įsiūlyti.

Regime tai, ką norime matyti, nes mūsų rega sumišusi su vaizdiniais. Šitai ir vadiname suvokiamos tikrovę regimybe, o ne tikrove kaip ji iš tiesų buvoja ir yra. Regimybės gi mintijimas yra tik manymas apie tai, kas yra. Tuo tarpu mąstantis, savimonus protas perskrodžia regimybę, nes kantriai tikrovę stebi klūsdamas irklausdamas: kas yra tai, kas iš tiesų yra?

Šaltinis: http://www.arche.lt

Advertisements