Pasiklausykime darnios įžvalgos apie dvasios milžinus. Šis sielos reginys sutampa su čia mūsų aptariamu mąstančiojo būviu:

“Kaip nykią naktį dykumų keliu smėlėtu,
Skausmingų abejonių lydima,
Tačiau be aimanų, be skundo, susikaupus ir iš lėto
Į priekį smelkiasi naujoji milžinų karta.

Jinai netrokšta pergalės. Ir žino, kad lauktoji pažinimo saulė
Pro nežinios tirštuosius debesis jai niekad nenušvis,
Bet išvidinio nerimo pilna ji veržias, nugali pasaulį
Ir pagaliau sumerkia tamsoje šviesos pasilgusias akis.“

(V.Mačernis, Vizijos. Pabaiga)

Ką reiškia ši darnioji įžvalga apie tamsoje šviesos pasilgusių akių sumerkimą? Jau aptarėme, kad, savojo nyksmo lemtį patiriantis mąstantysis klūsta ir suvokia savųjų suvokinių apie save ir  savo aplinką ribotumą. Irstančios esaties, t.y. tai, kas yrà tuo pačiu sykiu ỹra, skausmingą mįslę sau atskleidęs žmogus ima vaduotis iš saviapgaulaus būtiško teigimo (ribotos patirties ir suvokinių) ir tariamai būtinų gėrybių savinimosi. Žmogus patiria asmenybės pamatus sukrečiantį nežinojimą. Tada žmogus kelia sau esmingąjį klausimą apie būtį, Pradą ir Tiesą: kas yra tai, kas iš tiesų yra? Kas yra viso, kas yra šaltinis (pradas)? Kaip protingai būti, kad su visa, kas yra kildinančiu pradu susibūtum?

Klūstantis ir klausiantis būvis, nežinojimas, tirianti bei tyrinanti esmėtyra yra proto pradų atverties vyksmas. Ir visa tai tėra vadavimąsis iš nežinojimo – tamsumos.

Mąstymas skleidžiasi kankinančioje tamsos vienatvėje. Mat pavidalų regėjimą savomis akimis saulės (ar dirbtinėje) šviesoje lydi protinga suvokties neišbaigtumo nuojauta. Ji neišvengiamai prislegia. Mąstantysis merkiasi, t.y. tveriasi sieloje nuo „šviesių“ pavidalų įsisavinimo, o tuo pačiu ir savojo gėrybingumo teigimo.

Tamsos patirtis šviesoje yra iš tiesų skausminga. Mąstantysis sąmoningai renkasi būti patirties skurdžiumi. Nes mąstantysis nuolat išgyvena klausimą tamsoje vardan blankios Tiesos pažinimo šviesos. Jis iš tiesų ir nepaliaujamai merkia tamsoje šviesos pasiilgusias akis.

Šaltinis: http://www.arche.lt

Reklama