Tūlam žmogėnui kyla pagrįstas klausimas: ką tokio naujo galėtume pažinti apie save? Ko mes savyje dar nepažįstame? Iš esmės, čia keliame klausimą apie pažinimo poreikį. Toli gražu atsakymas nėra akivaizdus. Žmogus siekia gėrio tiek, kiek išgyvena ir įsisąmonina poreikį kažkokio gėrio siekti. Pažinimas yra taip pat gėris. Pažinimas iš esmės susijęs su klausimu apie gėrį, kurio žmogus nori siekti. Domiuosi ‚kas tai yra‘ tik dėl to, kad atrasčiau ir įsisavinčiau su ‚tuo, kas man yra reikalinga‘ susijusį gėrį.  

Aptartoji skirtis tarp manančiųjų ir mąstančiųjų išryškėjo tik dėl esminio žmogaus poreikio įsisąmoninti blogį ir gėrį: kas yra tai, kas iš tiesų yra? Mąstantysis išgyvena prigimtinį lūkestį būti žlugdantį nyksmą ir, todėl, kildina klausimą apie jam būtiną nenykstamą būtį, idant su ja sutaptų. Taigi savęs pažinimo pastanga kyla iš nyksmo savyje patirties, būtent, išnykimo grėsmės. Tik dėka šios patirties suklūstama ir kyla būtinasis klausimas apie Tiesą: kas yra tai, kas iš tiesų yra ir kaip su tuo būtinai esančiuoju susibūti? Prigimtis kildina poreikį pažinti save kaip būtiną būtybę.

Manantysis, kaip jau ištyrinėjome, Tiesai neklūsta, nes neigia išnykimo grėsmę manančiu tvirtinimusi saviapgauliuose gėrio pavidaluose. Manantysis tarpsta patikimą aš būvį įgalinančioje malonių patirčių sekoje: jam gerai, kaip yra – kad tik tęstųsi ir dargi gerėtų. Tad jis užsiduoda tik tuos klausimus, atsakymai į kuriuos leidžia gerinti savijautą ir malonų būvį kuo ilgiau ištęsti. Tokia yra savaipgaulų gėrį įsisavinančio manančiojo būvio esmė. Manančiajam savęs pažinimas ribojasi su tik jam pačiam savu gėriu: turimos bei patiriamas gėrybės yra tapačios aš savivokai. Aš esu tiek, kiek gėriuosi savimi dėka įsisavintų gėrybių. Jeigu įsisavinto gėrio pakanka, nebelieka jokių klausimų apie gėrio kaupimą. Naujas iššūkis kaupti atsiranda sulig poreikiu siekti naujų gėrybių ir savęs kaip šių gėrybių savininko patirties gėrio. Esmėtyra manančiajam yra beprasmiškas žodis. Dar daugiau: abejonė gėrio turėjimo ir savęs kaip pamatinės gėrybės išgyvenimu griauna manančiojo asmenybės pamatą. Juk be gėrio įsisavinimo vardan savęs kaip gėrio patirties jis nieko daugiau ir neturi. Ir nenori. Nes savęs kaip galimai kitokio jis neatpažįsta ir neturi jokio būtino poreikio pažinti iš esmės.

Pažinimo poreikis tiesiogiai susijęs su savęs įbūtinimo mastu. Manančiojo mastas yra gėrybių daugio įsavinimas vardan savęs kaip gėrybingos ypatos patirties. Mąstantysis gi, suabejojęs savo paties būtinuoju tvarumu, taigi, ir savojo aš gėrybiškumu – nes suvokia neišvengiamo nyksmo grėsmę ir visiško sunykimo lemtį – iš esmės atmeta išorinių gėrybių kaupimą kaip savojo aš tvarumo laidą ir ima kauptis savyje savojo būtinumo atradimo linkme. Taigi mąstantysis ima kaupti būties pažinimą vardan susitapatinimo su tuo, kas iš esmės yra ir nekinta. Čia prasideda mąstančiajam būdinga esminė žmogui veikla – esmėtyra.

Šaltinis: http://www.arche.lt