„Dievo Žodis pats įvesdi­na mus į pokalbį su Dievu. Dievas, kalbantis Biblijoje, moko mus, kaip galime su juo kalbėtis. Pirmiausiai Psal­mių knygoje jis pateikia mums žodžių, kuriais galime į jį kreiptis. Tokiame pokalbyje atveriame jam savo gy­venimą su jo pakilimais bei nuosmukiais, taip pavers­dami jį judėjimu Dievo link” (Benedikto XVI kalba Bernardinų kolegijoje, Paryžius).

Kaip tas pokalbis vyksta? Kaip Dievas Žodžiu kreipiasi į mus; kaip mes Jo išklausome ir kaip Jam atsakome?

Yra didelė pagunda ir klaida skaityti Dievo Žodį kaip įprastą žodžių ir iš pastarųjų surėdytų sakinių, o kartu ir juose įaustų žmogiškų minčių, knygą. Biblija yra viena iš daugelio knygų. Imu ir skaitau. Tačiau Biblijos puslapiai skleidžiasi ne kaip įprastas, bet kaip šventas žodis. Ir raštas, kurį mes Biblijoje sklaidome, nėra įprastas, bet šventas. O kadangi jis šventas, dėl to šis Raštas ir yra Dievo Žodis. Nes šis Žodis yra antrasis švenčiausios Trejybės asmuo, kuris negali būti nei perskaitomas, nei suvokiamas, nei, pagaliau, ištariamas kaip tik įprastas žodis.

„Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos” (Jn 1,14). Todėl, kad Apaštalai Jį matė, jie, vedini Šventosios Dvasios, Žodžio darbus ir žodžius aprašė. Lygia greta ir Senojo Testamento pranašai bei kiti įkvėpti autoriai.

Todėl Šventojoje Dvasioje per užrašytą žodį mes žengiame į Įsikūnijusio Žodžio pažinimo gelmę.

Dar kartą įsiklausykime į apaštalo Pauliaus žodžius:

„Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis. Jam nėra jokių paslėptų padarų, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą” (Žyd 4,12-13).

Dievo Žodis apsireiškia mums ir mumyse kaip mus perkeičianti Dievo malonė. Jis perskrodžia mūsų ribotumo kiautą ir atveria mums šventąją Tiesą, taigi, ir tiesą apie mus pačius. Šventumo malone šventinami, sueiname į pokalbį su Dievu, kuris prakalbo mums savo Sūnuje:

„Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo [Dievo] didybės dešinėje aukštybių aukštybėse” (Žyd 1,1-3).

Klausiame: kokiu būdu mes, į malonės gyvenimą pašauktieji, skaitydami Šventąjį Raštą, sueiname į pokalbį su šventu Dievu, kuris savo galia palaiko mus ir visą visatą; kuris įsikūnijo, mirė ir prisikėlė dėl mūsų? Kaip Jo šventumas, t.y. pati Šventąjį Raštą įkvėpusi Šventoji Dvasia, atsiveria mums skaitymo metu?

Biblijos skaitymo ir studijų būdas pirmiausiai grindžiamas teisingu santykiu su Dievu. Pats Šventojo Rašto skaitymas turi tapti šventu. Tradicija įvardija jį kaip „lectio divina”, arba dieviškuoju skaitymu.

Pabandykime įsigilinti, kaip Šventojo Rašto skaitymas tampa dievišku.

Pirma ir esminė šio skaitymo prielaida yra tvirtinama II Vatikano susirinkimo konstitucijos „Dei Verbum“: „Pagal išmintingiausią Dievo sprendimą šventoji Tradicija, Šventasis Raštas ir Bažnyčios Magisteriumas yra taip tarpusavyje susiję ir susijungę, kad vienas be kitų būti negali. O visi drauge, kiekvienas savaip, vienos Šventosios Dvasios veikiami, sėkmingai prisideda prie sielų išganymo” (D.V. 10).Tai reiškia, kad Šventojo Rašto skaitymas yra dalis Viešpaties to paties vieno išganomojo veiksmo, įgyvendinamo per Jo Bažnyčią – Kristaus Kūną ir Sužadėtinę.

Taigi Šventoji Dvasia į mus smelkiasi ne iš raidžių, bet per Krikšto sakramentą, kuris mus padaro Dievo prigimties, taigi, Šventosios Dvasios dalininkais. Tik Krikšto sakramento nešiotojas – krikščionis gali atlikti dieviškąjį skaitymą – lectio divina. Šventojo Rašto dvasinį įkvėptumą mums atveria tik pati Kristaus kraujo galia mumyse veikianti Šventoji Dvasia:

„Šventasis Raštas yra skaitytinas ir aiškintinas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas” (D.V.12).

O šiam veikimui būtina tyra širdis ir šventa visos sielos atida, palaikoma išugdomų moralinių dorybių ir pakylėta Dievo įlietų teologinių dorybių – tikėjimo, vilties ir meilės.

Štai Dvasios kalbėjimą atveriančio šventojo skaitymo vidiniai žingsniai:

Lectio – Skaitymas:

Susitelkiu maldos vietoje. Tyla. Visa šventa sielos atida prašau būti „vertai ir teisingai” Dievo akivaizdoje. Ir siekti Dievo akivaizdos. Trokštu išgirsti šventąjį Dievo balsą savyje, idant Jis pas save mane nuvestų. Visa sava būtimi suklūstu.

Skaitau užsiduotą Šventojo Rašto ištrauką. Vidujai aiškiai tariu žodžius. Paklūstu ir suklūstu teksto ritmui. Priebalsių ir balsių sąskambiai, žodžių kirčių ir jų frazių dinamika, tylos pauzės, teksto minties drama atveria mano sielos gelmės, kur dvelkia save dovanojanti Šventoji Meilės Dvasia, vartus.

Mano „širdies ausys” (šv.Benediktas) klūsta.

Ir girdžiu „švelnios tylos balsą” (1 Kar 19,12).

Meditatio – Meditacija:

Dievas prakalba man. Dar kartą perskaitau Šventojo Rašto ištrauką. Apmąstau teksto prasmę, susibūnu su ja. Atsiskleidusi minties – viso teksto, paskiro sakinio, prasminės frazės ar net tik žodžio – prasmė paliečia širdies klausą, suvirpina širdį ir smelkiasi į ją, o taip pat ir į protą ir visą žmogiškąjį būvį. Susibūnu su šia it lelija manyje besiskleidžiančia dieviškąja prasme. Pastaroji aiškumu veriasi manyje, ir aš esu vis labiau sutelkimas šio aiškumo, o kartu ir Dvasios įkvėptumo.

Oratio – Maldavimas:

Atsiliepiu. Dvasios suvirpinta ir persmelkta širdis atpažįsta Dievą kaip giliausią manąją savastį, ir pradedu jam byloti asmeniškąjį ir mylintįjį – „TU”. Tuo pačiu klausau, kaip Dievas man taria savo asmeniškai mylintįjį „TU”. Jis smelkiasi į mane sava Meile – Dvasia. Ir manoji vidujybė, Jo smelkiama, vis labiau tampa šventąja Dvasios buveine. Aš pats sutampu su Jo mane šventinančiuoju „TU”. Ir visa pašventintąja savastimi bei mylinčiu atsidavimu Jam tariu savąjį „TU”.

Contemplatio – Buvimas su Dievu:   

Dievo akivaizda. Esu glėbiamas Tėvo. Mylinčiai žvelgiame vienas į kitą. Džiugesiu sklidina ramybė ir meilės palaima pripildo širdį ir visą manąjį žmogiškąjį buvimą.  Nėra palaimingesnės būsenos šioje žemėje už šitą – tėvo glėbį. Tai yra būsimos dangiškosios palaimos pradžia.

Mindaugas  Kubilius

Advertisements