Koks yra kiekvienos būtybės tikslas? Būti ir būti gerai. Bet kas yra būtybės gėris?

Visa, ką įbūtina būties Šaltinis (Pradas) siekia būti išbaigtai. Pastaroji sąvoka yra veiksmažodžio ‚baigti‘ vedinys. Bet ar gi nenykstančio būvio siekianti būtybė siekia baigties? Ar baigtis ir yra būtybės gėris? Įprasta patirti ir manyti: jei kažkas būnantis turi pradžią, vadinasi turi ir pabaigą. Ir štai čia lyg ir susiduriame su prieštaravimu. Juk bet kas, kas būva baidosi baigties.

Jau aptartos būties tapsmo skirtys leidžia mums šį klausimą išspręsti. Jei kiekviena būtybė yra apibrėžta (forma) galia būti (potentia), tuomet kiekvienas tapsmas yra tikslingas. Tapsmo išbaigtumas yra būtybės visavertė išsklaida. Štai ši išsklaida, arba subujojimas, ir yra būtybės tapsmo tikslas.

Aristotelis šį būvį vadina ‚įtikslinimu‘ (ἐντελέχεια, ‎entelecheia). Šiame išsklaidos būvyje būtybė tampa pilnatviška, arba, sakoma išbaigta (perfecta). Vadinasi, būtybės patiriama pilnatvė ir yra būtybės baigtis. Visgi mūsų patirtis priešgyniauja: juk  suvešėjusi gyvastis akivaizdžiai nyksta. O mes nykties baidomės. Žmogus nuolat svajoja apie jėgų ‚žydėjimo‘ meto nenykstamumą ir nesibaigiantį sotį. Žmogus iš prigimties turi neišdildomą viltį – būti sočiai. Nes prigimtis yra įtikslinta būti pilnatviškai žmogiškuoju būdu. Todėl žmogui sunku netikėti gerovės pažadu: ‚viskas yra ir bus gerai‘. (Ši įžvalga mums sykiu atskleidžia žmogaus lengvatikystės šaknį.)

Tad, kaip mūsų patirtis mums iškalbingai byloja, žmogus nuolat save išbaiginėja, t.y. tobulina pačiais įvairiausias (ir net kvailiausiais, net žmogžudiškais būdais). Kitaip mūsų jau aptartąja prasme tariant, siekdamas būti žmogus kaupia įvairiopas gėrybes jam visais galimais būdais. Kaupimas ir tobulėjimas, siekiant įsivardintos pilnatvės, yra vienas ir tas pats.

Šaltinis: http://www.arche.lt

Reklama